Susitikimas Gandijos merijoje, apsilankymas Bordžijų tėvonijoje
Audringos Joninės… Apniukęs oras ir dėl besikaupiančio slėgio šiek tiek skaudanti galva. Lygiai 10.00 val. prie uosto mūsų jau laukia mūsų draugai – Valensijos lietuviai Remigijus, Dalius, Nerijus bei Lietuvos ambasadorė Ispanijoje. Laiko nėra daug: važiuosime iki merijos susitikti su oficialiais asmenimis.
Lekiame automobiliu ir šnekučiuojamės apie tai, kaip čia gyvena lietuviai. Gandija – miestas, kurį daugelis vadina Madrido kurortu. Žiemomis čia būna iki 100 tūkst. žmonių, kai tuo tarpu įpusėjus vasarai milijonas čia suvažiavusių ispanų sudaro spūstis. Kodėl lietuviams svarbu politika? Ogi dėl to, kad tie, kurie dirba legaliai, turi galimybę balsuoti savivaldos rinkimuose. Deja, kaip sako Remigijus, lietuviai čia, deja, net pasyvesni nei Lietuvoje. Prie neseniai įvykusių rinkimų balsadėžių atėjo vos vienas kitas. O kas, jei vienas ar keletas iš mūsų tautiečių sugalvotų bolotiruotis ateinančiuose rinkimuose? Kaip manote, ar turėti savo valdžios atstovą Gandijoje jiems nebūtų naudinga?
Štai ambasadorė sveikina miesto merą. O kas jeigu?
Dvi našlaitėlių įgulos įžengia į pagrindinę salę, kur vyksta Gandijos tarybos posėdžiai, balsavimas, priimami svarbūs nutarimai. Ant sienos – karaliaus portretas, filmavimo kameros, fotoaparatai, žurnalistai. Regis, ne našlaitėliai, o tikri savo šalies ambasadoriai. Donatas pristato mūsų misiją, perduoda Vilniaus mero linkėjimus ir kvietimą atvykti į „Eurobasket‘2011”, trumpai apsikeičiame dovanomis. Atrodytų, štai ir viskas.
Nusifotografuojame dar bendrai nuotraukai atminimui. Istorijai. Gandijos ir Vilniaus.
Mums smagu, mes laimingi. Leidžiamės iš merijos gatve žemyn – prieš mus Bordžijų tėvonija. Pasirodo, būtent Gandijos grafystėje tris šimtmečius karaliavo Bordžijų šeima, kuri paskui pasklido po Italiją, morališkai nusigyveno ir galų gale liko istorijoje kaip viena iš labiausiai ištvirkusių, nuodijimais ir nusikaltimais pagarsėjusių valdovų.
Štai Bordžijų rūmų kiemas.
Užmeskime akį į menę, kurioje tėvas Bordžija virto popiežiumi Aleksandru VI.
Slaptos šventyklos, kvėpuojančios mistiška dvasia, Lukrecijos Bordžijos miegamasis ir lubas puošiančios freskos, primenančios XIV amžių.
Beje, tame Bordžijų name laikoma ir ypatingai svarbi relikvija – šv. Ignacijaus Lojolos lazda. Kuriam iš mūsų teko prisiliesti prie pagrindinės jėzuitų tėvo gyvenimo atramos? Jėzuitų ordinas ir jų įkūrėjas šv. Ignacijus pagarsėjo tuo, kad davė pasauliui tai, ką šiandien vadiname universitetais. Būtent Frančesko Bordžija, Čezarės ir Lukrecijos Bordžijų tėvas įkalbino įkurti pirmąjį jėzuitų universitetą Gandijoje.
Ir štai mes prie jo vartų. Jeigu mūsų draugas Kristupas Radvila-Našlaitėlis kada nors buvo atvykęs į šiuos kraštus, jis turėjo lankytis šiame universitete. Juk taip tik čia buvo mokslo šventovė, teologijos ir filosofijos fakultetai, kuriuose žinios visuomet brangesnės už auksą.
Jeigu kada būsite čia, užmeskite akį į šias skulptūras ir pamąstykite, kiek daug mes pamirštame.
Šv. Jono šventė Gandijoje
39°00’ Šiaurės platumos, 00°09’ Vakarų ilgumos, Puerto de Gandia
Mes Gandijoje – mieste, kuriame gyveno šv. Frančesko Bordžija, kuriame kaip tik jis įkalbino jėzuitų įkūrėją Ignacijų Lojolą įkurti seniausią Ispanijos universitetą. Istorija, kvepianti XIV a. dulkėmis, iškilmingos Bordžijų menės, gotikinė katedra ir smagios, bet ankštos ispaniškos gatvelės.
Vėl esame dėkingi žmonėms, kurie mus pasitinka. Tiems, kurie atneša duonos, degtinės ir druskos. Tiems, kurie šypsosi ir linki mums vėjo. Ambasadai ir konsulatui, o ypatingai – Valensijos lietuvių bendruomenei, kurie tuo ir išsiskiria, kad yra bendra.
Smagu pamatyti žmones, lipančius į laivą, į kurį atvilioja būtent didžiulė mūsų vėliava. Aplink laksto maži vaikai, rimtos damos aunasi aukštakulnius, kad nesubraižytų „Relianį‘59“ raudonmedžio. Sulipome visi ir nusifotografavome atminčiai.
O toliau vyko tai, ko net geriausiame savo sapne nebuvome sapnavę! Vietos lietuvių bendruomenė “Casa de Ambar” pakvietė mus ant jūros kranto švęsti joninių. Su vynu, paelja, laužu, dainomis aplink jį ir daug daug šilto ir nuoširdaus bendravimo.
Pakeliui pajūryje – senukas, statantis Bordžijos vertą pilį.
Pamažėl, pamažėl – žmonės renkasi. Iš visų kraštų prie jūros dunda lietuviai. Kaip pasakojo, vietos bendruomenės pirmininkas Remigijus, 30 km. spinduliu aplink Gandiją gyvena arti 10 tūkst. lietuvių. Kas verslauja, kas žemės ūkyje, kas aptarnavimo sektoriuje, žmonės čia turbūt tuo ir geresni negu Lietuvoje, nes paliko savo uždarumą ir kompleksus tame šaltame krašte prie Baltijos. Šnekamės, keičiamės idėjomis apie tai, kaip stiprinti gausią, bet dar tik besicementuojančią lietuvių bendruomenę.
Gerai, kad aktyvus pirmininkas. Remigijus – gyvas sidabras. Visur jo pilna, prie kiekvieno prieis, palabins, paklaus, kaip sekasi, apkabins, tars gerą žodį. Šis puikus žmogus – nuotraukoje šalia Donato.
Štai paelja, kurią kepa specialiai nusamdytas virėjas.
Bekepant paeljai, nuotaika vis kaista. Ne veltui Remigijus sugalvojo virvės traukimo varžybas. Penki „Gold of Lithuania“ buriuotojai v.s. vietos lietuviai. Ką gi – falus tampyti mes pripratę… 1:1 nugali draugystė. Stiprūs mes, lietuviai! Mėtomi, vėtomi, o vis tiek išgyvename bet kokiomis sąlygomis.
Pabaigai – bendra nuotrauka. Su lietuviais. Gerai, kad jūs esate čia. Ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū už tas istorijas, tą šilumą, tą malonumą, kurį patyrėme ant jūros kranto švęsdami šv. Jono dienos išvakares. Ačiū už laužą, už paleją, už nuotaiką, už pasibuvimą kartu. Kol esate jūs, matome, kad mes čia ne veltui.
Gandijoje yra tokia tradicija birželio 23 dienos vakarą rinktis pajūryje, deginti laužus, užrašyti ant lapelio norą, įmesti jį į ugnį ir peršokti tris kartus. Sako, noras pildosi. Šįkart mūsų laužas buvo didžiausias.
Tiktai kojos šiandien pūslėtos…
Ant plikos uolos, jokių istorinių paminklų, bet vis tiek jauku
38°48’ Šiaurės platumos, 00°11’ Vakarų ilgumos, Puerto de Javea
Rėmėjų vėliavos – be jų ir projektas ne projektas.
Po abordažinės nakties atsibudome linksmi ir dar šilti nuo įspūdžių bei bendravimo. San Antonio įlanka, kurioje praleidome naktį, paliko tik pačius geriausius prisiminimus. Kapitonų kava, maršruto planavimas. Avižų košė pusryčiams. Keletas šaukštelių džemo. Skanaus. Kas liko – pašerti žuvis. Tuo metu, kai Ričardas pasilenkė išplauti puodo, supuolė tuntai doradų. Galima būtų jas maitinti šaukšteliu.
Pasidarė gaila, kad neturime meškerės. Susimeškeriotum keletą ir išsivirtum skaniausią pasaulyje žuvienę pietums ar vakarienei… Įsirašyti meškerę į kitos provizijos sąrašą.
Pasikėlėme bures ir leidomės iš Ibizos salos Ispanijos link. Geros aštuonios valandos malonaus buriavimo. Vėjas iš Pietų, vadinasi, Sirokas. Besikeičianti kryptis Šiaurės Rytai, Rytai. Susireguliuoji bures ir leki vienu kursu. Jokių problemų.
Mažos lenktynės. „Reliant‘59“ priima „Margarida“ mestą iššūkį. Kaip juokaujame, vyras prieš moterį. Deja, Dariaus laivas geriausiai skrodžia bangas, kai vėjo greitis daugiau kaip 20 mazgų. Tuo tarpu šiandien – 14, 15, 16 ar 17. Mūsų „Margarida“ kone skrieja, greitis be variklio iki 8 mazgų. „Reliant‘59“ kiek atsilieka – visą laiką juos regime traverse ar nutolusiame kilvateryje. Nors pakeltos ir visos burės: grotas, stakselis, biznais ir kliveris.
Vėjas kyla, įsisiūbuoja bangos. Kas snaudžia, kas šnekučiuojasi, ritmas susidėlioja: užkandžiai, vynas, muzika, snaudulys, popietė. Ispaniška siesta? Kai taip karšta nieko kito ir nepasirinksi. Sapnuoju skrajojantį olandą kapitoną Hendrik Van der Decken. Kuris plaukė iš Amsterdamo į Rytų Indiją ir pasimovė ant Gerosios Vilties kyšulio. Besiplūstantį devynių aukštų keiksmažodžiais, nes niekaip nesugeba išplaukti iš audros sūkurio. Prakeiktas Dievas jį pavertė vaiduokliu ir kaskart siunčia į audrą vaidentis išvargusiems jūreiviams. Kažin kodėl laivuose jūreiviai taip ijunksta keiktis? Kas jiems trukdo išsaugoti įgimtą kultūrą? Laisvės pojūtis? Savitardos stoka?
Pažadu sau liautis keiktis. Gal ši legenda mus, buriuotojus, irgi gali kažko pamokyti…
Diskutuojame su Ričardu apie tai, kas keičia žmones. Kas keičia draugus – pinigai, moterys ir valdžia. Dingsta jautrumas ir lankstumas, užverda ambicijos ir EGO. Tokie jau mes laive: mąstantys apie save ir besigilinantys į savo sielos gelmes. Jūra atleidžia visas nuodėmes.
Galų gale prisišvartuojame Javea marinoje. Miestelis nedidelis ir tykus. Marina – tegul ir ne tokia prabangi kaip Ibizoje, užtat švarti ir išpuoselėta. Priešais didžiulė uola ir pati save laikanti siena. Savotiški inkarai, prilaikantys sienos plokštes, kad netyčia prasidėjusi akmenų griūtis neužverstų kelio. Šiek tiek primena viduramžių šaudymo angas?
Ot ir ne. Javea neturi tokios istorijos. Finikiečių, romėnų ar arabų pėdsakų čia nėra. Gal šįkart jų ir nereikia? Modernus kurortas, agresyviai stypsantys daugiaaukščiai, keisti paminklai, gausybė restoranėlių ant nusidriekusio promenado. Gurmaniška vakarienė: tapos, calmaritas, gambas, kelių rūšių kumpiai ir patatas bravas. Saloto su keptu ožkos sūriu, krevečių salotos, troškinta antiena džiovintų slyvų padaže, vidutiniškai iškeptas jautienos kepsnys ir žinoma, ispaniškos virtuvės pasididžiavimas – paella marisco.
Kas patraukė akį grįžtant atgal? Nepatikėsite. Ogi šiukšliavežys. Visų pirma, šiukšlių konteinerių čia visiškai nematyti. Kodėl? Todėl, kad jie įkasti į žemę, o tiksliau – įmontuoti po šaligatviu. Specialus sunkvežimis privažiuoja prie kablių, rankenomis užkabina juos ir kilsteli į viršų. Netikėtai atsiveria Aladino istorijos vertas požeminis bunkeris, kuriame ir slepiasi konteineriai. Šiukšlių išvežiotojui užtenka vienos rankenos, kad po žeme esantis konteineris pakiltų ir supiltų šiukšles į sunkvežimio rezervuarą. Puiki idėja Vilniaus merui Artūrui Zuokui. O tai baugu matyti, kaip krūvos šiukšlininkų rytais kuopia Vilniaus gatves ir kiemus. Automatizacija, tvarka ir švara. Mažas kurortas, o pasimokyti tikrai yra ko.
Grįžtame į laivą. Smegenys išpūstos jūros vėjo taip, kad nesinori nė kalbėti. Nėra minčių, nėra žodžių, esmių ir prasmių, tik mes – tokie, kokie esame. Bet prieš miegą ant veido vis tiek švyti šypsenos. Žengėme dar vieną žingsnį toliau. Trys draugai nuotraukoje. Uniformuoti, kaip turi būti. Tomas, Mindaugas, Ričardas. Tai ko ieškot čia, našlaitėliai?
O ryte – vėl į jūrą.
Debesys kaip plunksnos.
Inkaruotė ir abordažas San Antonio
38°58’ Šiaurės platumos, 01°17’ Vakarų ilgumos, Puerto de Antonio, Ibizos sala
Gražusis „Reliant‘59“ nuo mūsų borto.
Ibizos sala gerokai mažesnė už Maljorkos. Apiplaukti ją – juokų darbas, geros kelios valandos ir gali būti visai kitoje salos pusėje nei prieš tai. Įlankų ir inkaraviečių kiek tik nori, deja, uostų švartavimuisi nėra tiek daug, kiek buvo galima įsivaizduoti. Ir tie patys jachtų uostai vasaros metu dažnai perpildyti, tad norint prisišvartuoti saugiai, su elektra ir su vandeniu, derėtų rezervuotis iš anksto.
Po įsimintino mūsų pabuvimo pačioje Ibizos širdyje, kitą dieną nusprendėme perplaukti į kitą salos pusę. Gražiai nardant tarp salų, aksominis buriavimas, užtenka ir vėjo, ir saulės, ir bangų. Tik buriuok ir norėk. Kadangi Ibizoje uosto mokesčiams suplojome nemažai, San Antonio nusprendėme pastatyti ant inkaro „Reliant‘59”, o mūsų „Margarida“ prišvartuoti prie jo kairiu bortu. Ką gi tai reiškia? Piratiškų žargonu šnekant abordažą. Bendrą vakarienę ir bendrą vakarėlį.
Nėra gražesnio saulėlydžio už tą, kurį gali pamatyti iš jachtos. Ir dar gražesnio už tą, kurį pamatai sujungęs dvi jachtas. Dvigubai daugiau žmonių, dvigubai daugiau linksmybių, pašėlusi muzika ir šokiai. Donatas pagamino spagečių su šoninės, grietinėlės ir romo padažu. „Reliant‘59“ įgula atnešė „welcome drink“ padėklą, maišomi „cuba libre“ su laimo vaisiaus griežinėliais ir, žinoma, romu. Desertui – „Metusalem 15“, kurį atsinešė mielas žmogus Mintautas, ačiū jam.
Štai čia galima pamatyti, kaip kapitonas Donatas sveikina abiejų įgulų narius: „Keliu tostą į jūsų sveikatą, už draugystę, meilę ir harmoniją, kuri įmanoma tik jūroje“. Kaip suprantu, pagaliau Darius pripažino Donatą kaip kapitoną. Po sudėtingos pirmosios švartuotės ir įtampos įgula laikos išvien. Tėvas Sigitas, jau trečius metus dalyvaujantis mūsų projekte, tėviškai paėmęs į kumštį „Reliant‘59“ įgulą. Susicementavome taip, kad maža nepasirodė.
Užtenka pamatyti, kaip tėvas Sigitas ant klasikinio laivo denio šokdiną Ievutę
Taigi – du laivai, šešiolika draugiškų žmonių, bendra idėja, bendras tikslas ir bendros linksmybės. Pažinti naujus žmones, suprasti jų gyvenimo būdą, išgirsti jų istoriją, pasidomėti jų patirtimi. Kas labiausiai džiugina? Kad mūsų vis daugėja! Paskaičiavau, kad per 3 metų „Gold of Lithuania“ į buriavimą atvedė mažiausiai 100 žmonių. Mažytė, bet jauki mūsų bendruomenė vis auga.
Kaip medis, pasėtas derlingoje žemėje. Gėlė, leidžianti didelį besiskleidžiantį žiedą. Ir viso pasaulio negana.
Tas saldus nuodėmės vardas – Ibiza
38°54’ Šiaurės platumos, 01°26’ Vakarų ilgumos, Puerto deportivo Ibiza Nueva, Ibiizos sala (Eivissa)
„Ibiza Grand Hotel“ – šį užrašą regiu prieš savo akis tik atsikėlęs, takelažas jo beveik neužstoja. Aišku, jūriniu „našlaitėliu“ būti kur kas smagiau nei storu ir senu vokiečiu, reguliariu šio viešbučio gyventoju. Ir netrukus išaiškės kodėl.
Išplaukėme vakar 6 ryto. Neslėpsiu, daug kam buvo keista, kad naktimis šiame regione vėsoka. Prieš išplaukiant teko apsivilkti ir storesnį megztuką. Mūsų antroji jachta – 2010 metų gamybos ir 40 pėdų ilgio „Margarida“ taip pat luktelėjo, kol mus prisipratino. Vos tik išsukus iš Porto Colomo įlankos iškart užliūliavo 1,5 – 2 m. dydžio bangos, vėjas – nepastovus bakštagas, sukiojantis vindekso rodyklę, nors pasikark. Dyzelgrotas ir viskas.
Nors nereikėtų skųstis buriavimo malonumais! Kai Maljorkos krantas dingo traverse už akių, vėjas pasikeitė. Rytų, pereinantis į Šiaurės rytų halfvindą, vienas nuoseklus kursas ir kokios geros 8 valandos smagiai besisūpuojant ant bangų Ibizos salos link. „Reliant‘59“ įgulai su kapitonu Dariumi pasisekė dar geriau – variklio neįjungė nė karto nuo Maljorkos iki Ibizos. Visą laiką plaukė tiktai su burėmis.
Pati Ibiza – tai mažytė Katalonijai priklausanti sala Viduržemyje. Vietinių gyventojų čia vos 100 tūkstančių, tačiau turistinio sezono įkarštyje jų čia privažiuoja iki milijono. Kas juos čia traukia? Tiesą pasakius, sunku ir pasakyti. Nors istorija, atrodytų, siekia graikų, romėnų ir Bizantijos laikus, tačiau žmonės čia atkeliauja tikrai ne tyrinėti istorijos. Vakarėliai, lounge ir house, gražios merginos, jaunimas, vienžo, viengungių Rojus… Juk senamiesčio peizažas taip nesužavi, ar ne?
Švartavomės sudėtingai. Sekmadienis, 21.00 val., temsta, o įlįsti į mažą skylutę tarp dviejų jachtų galu reikia nemažai patirties. Ispanams kas – „tranquillo“, o mūsų jaunai ir gražiai įgulai stresas. Tik iš kokio trečio karto įtilpome ten, kur numatyta. Pakeliui vos nenupjovėme kelių kaimyninių jachtų inkarinių virvių, po švartuotės jautėmės it atlikę didelį darbą. Vėliau padėjome prišvartuoti paskui mus atplaukusį „Reliant‘59“ ir pasileidome į miestą. Uosto mokesčiai, ko gero, brangiausi kokius teko kada nors matyti. Mūsų 40 pėdų laivui 150 EUR naktis, 59 pėdų antrajam – 330 EUR.
Informacija norintiems vykti: įėjimas į „Vagabongo“, „Pacha“ ir kitus rimtesnius klubus 60 EUR. Ačiū. Tiesa, gauni kokteilį nemokamai. Mes pasinaudojome marinos klubo paslaugomis, į kurį dvi įgulos sugužėjo bematant. Tai, ką išvydome ten, žodžiais ir nenupasakosi… Vos vos nuogumą prisidengusios mergaitės su improvizuotais angelo sparneliais ir romėnus imituojantis plačiakrūtiniai vaikinai. Apismetelės princesės, persirengėliai, bikini, prisegamos kojinės ir peniuarai, senyvi vokiečiai ir ką tik pilnametystės sulaukusios konsumatorės iš rytų Europos.
Šou programa naktiniame klube – tiesiog vulgarumo įsikūnijimas. Ne manekenės ir ne madų demonstravimas, o kažkoks šokio, gundymo ir raivymosi mišinys. Visiems skoniams ir požiūriams: homo, trans-gender, bi, s&m, – tas saldus nuodėmės vardas Ibiza. Trumpas momentas: tereikia išvysti, kaip visiškai nuoga mergina ant scenos, bandanti uždegti publiką veido grimastomis ir užpakalio riebalų kratymu, savo pasirodymą užbaigia išsitraukdama iš… raudoną skepetaitę. Ar vertėjo tai pamatyti? Našlaitėliai to dar buvo nematę.
Rytas, pusryčiai. Antroji komanda, panašu, laiminga?
Dalinamės įspūdžiais ir tai, ką pamatėme, nakties įspūdžių – per akis. Mojito bare 16 EUR, Cuba libre 18 EUR. Nehumaniškos ir nedemokratiškos kainos Rytų europiečiams. Kaip ir lavai marinose. Jei neišmoksime švartuotis sudėtingesnėmis sąlygomis, gali būti, kad atsitrenkę į vieną iš šių gražuolių, tapsime savininko vergais per amžius. Keista turbūt ar ne, kad toks laivas gali kainuoti daugiau negu, pavyzdžiui, aš uždirbsiu per visą savo gyvenimą?
Reikia vis tik nulėkti iki senamiesčio. Gaišti antrą naktį čia būtų per brangu. Vakarėjant pakelsime bures.
Palma de Mallorca: „Viens, du, trys, mūsų būgnai skamba…“
39°33’ Šiaurės platumos, 02°38’ Vakarų ilgumos, Palmos marina, Maljorka
Į klausimą, ar gali būti kas nors geriau, turime vieną aiškų atsakymą – ne. Jokiu būdu. Tą mums paliudijo ir pirmoji įgula, su kuria susitikome vakar vakare Palmos mieste Maljorkos saloje. Esame čia tam, kad neštume žinią apie Lietuvą ir Vilnių čia gyvenantiems žmonėms. Esame čia tam, kad prisimintumėme ir primintumėme sau ir kitiems mūsų istorijos fenomenus, mūsų Radvilą-Našlaitėlį.
Didžiausias salos miestas. Administracinis Balearų salyno centras, kuriame gyvena daugiau kaip 400 tūkst. gyventojų. Turizmo, pramogų ir gyvenimo rojus. Gaila, ko gero, vieno, kad turistai iš Lietuvos į salyną neskuba. Kaip pasakojo mūsų draugų ir rėmėjų TEZ TOUR atstovai, į Maljorką keliauja bemaž 8 kartus žmonių mažiau nei, pavyzdžiui, į Turkiją. Taip ir skaičiuojama – per savaitę į Maljorką iš mūsų tėvynės atskrenda vienas lėktuvas, kai tuo tarpu į Turkiją – net aštuoni.
O pažiūrėti čia tikrai yra į ką. Kad ir ta pati katedrą, pastatyta ant buvusios mečetės liekanų. Nors statyba prasidėjo viduramžiais, įspūdingo grožio katedra buvo užbaigta tik 1601-aisiais. Beje, pats Antonio Gaudi buvo kviečiamas restauruoti šios katedros sienų 1901 metais. Pakilusi aukštai ant kalvos katedra yra viena iš didžiausių Palmos puošmenų.
Kaip jau minėjau, pirmosios įgulos plaukimas baigėsi aukščiausia aukščiausia nata. Denia mieste įvyko susitikimas su savivaldybės atstovais. Vėl buvo pristatyta Lietuva, Vilnius ir „Eurobasket‘2011”. Viską vainikavo primosios ir antrosios įgulų susitikimas, penki litrai skaniausios ispaniškos sangrijos ir įspūdžių dalybos iki gilios nakties.
17 žmonių – tokia krūva ir bastėmės po vakrėjančią Palmą. Net ir į kavinę užsukti tampa pakankamai sudėtinga. Nesibaigiantys anekdotai, juokai, gera nuotaika. Ją dar labiau sustiprino ritmingas būgnų kaukšėjimas – būtent vietos būgnų orkestrėlį ir sutikome pasivaikštinėdami Palmos senamiesčio gatvėmis. O priminė būgnininkai ne ką kita, o mūsų krepšinio sirgalius. Tai yra daug. Ir tai yra stipru.
Kaip baigėsi naktis, istorija nutyli :-) Rytas buvo ankstyvas, daliai iš mūsų teko palikti Palmą ir keliauti į Porto Colomo, kur laukia antroji jachta. Priimti laivą. Įsigyti provizijos. Paruošti bures, išnakvoti dar vieną naktį ir ryte leistis į kelią.
Visi sveiki. Visi laimingi. Visiems linkėjimai. Rytoj draugiškai leidžiamės Ibizos link. Ten susitiks abu laivai. Iki pasimatymo!
