Ištrauka iš kapitono Dariaus dienoraščio…
…Dar vienas perėjimas per audringąją Lijono įlanką. Permainingą vėją keičia štilis. Vietinis jūreivis pagalvotų, kad Lijono slibinas miega. Bet neilga ta ramybė. Naktį pakyla vėjas iki 47 mazgų. Ir audringoji įlanka piktai pasišiaušia prieš čia atklystančius laivus. Artėjame link Marselio, laivas tiesiog sklendžia virš bangų. Stipriausi trečio etapo vyrai, prisirišę saugos diržais, rifuoja burlaivio „Reliant“ bures. Aplinka įkvepianti ir pakili. Jūra pagarbiai grėsminga. Juoda žvaigždėta naktis. Paukščių taką perskrodžia keli meteoritai. Jūreiviški prietarai užvaldo mūsų protus, pavargę žvilgsniai nerimąstingai žvelgia į auštantį horizonte Prancūzijos krantą. Ant denio tikrai nesaugu. Komanda,jeigu taip galima pasakyti,ilsisi ir miega kajutėse. Niekas, ačiū Neptūnui, neserga jūros liga.Mūsų komandos naujokai gavo tikro buriavimo patirties dovaną. Šie jauni žmonės jau niekada nebus abejingi jūrai.
Išrašas iš laivo žurnalo: 2011.07.02 laikas – 06:00 UTC 7 balai perauga į 8 balus. Gūsiai iki 50 mazgų. Laivas plaukia labai stabiliai. Paimti du rifai ant groto, nuimtas kliveris ir bizanis. Jūra siautėja, bet mes nežadame pasiduoti. Nuotaika puiki ir pakili. Artėjame prie Ifo pilies, Danteso-būsimojo grafo Montekristo įkalinimo vietos.
…Tas ,kas gimęs šilkuose…nepažįsta gyvenimo laimės,kaip nemoka vertinti giedro dangaus tas,kuris niekada nebuvo patikėjęs savo gyvybės keturioms lentoms,kurias blaško siautėjanti jūra.
A.Diuma „Grafas Montekristas“.
Pora nuotraukų iš Port of Fontvieille, Monake:
Mūsų vėliava matoma iš toli.. :)
Ciudadela, Ciutadella, Citadelė, arba, o, gražioji Menorka!
39°59’ Šiaurės platumos, 03°49’ Rytų ilgumos, Puerto de Ciudadela, Menorkos sala
Naktis yra moteris, o laivas – vyras. Nesvarbu, kad ispaniškai laivas vadinamas „la barca“. Salų gyventojai sako „el barco“, o tai jau skamba panašia gimine kaip ir mūsiškai. Ir visa tai galėtų būti tik semantinė Umberto Eko variacija, vis tik laivas yra skubantis vyras, o jūra – rami arba audringa jo moteris.
Kai plauki naktį, randi laiko aptarti visas temas. Susijusios jos ne tik su buriavimu ar gyvenimu. Apie patirtį, žmones, aplinką ir tai, kas mus supa. Apie juodą spalvą, kuri sugeria absoliučiai visas spalvas, ir baltą, kuri jas visas atspindi. Plaukti naktį – tai skristi paukščių tako farvateriu. Laivo nosis tarsi mėsininko peilis skrodžia planktoną, abiejose pusėse fosforuoja žibantys purslai, o nuo saulėlydžio vienintelio ir telauki – saulėtekio.
Aplankę Empuria bravą iš pradžių dar tiksliai nė nežinojome, kur keliausime toliau. Port D‘Aro? Puikus ir nuotaikingas kurortas, dar viena nepakartojama rezidencinė marina. Antra vertus, tai nė kiek neprimena didžiausio ir bene gražiausio natūralaus uosto Viduržemio jūroje Ciudadelos miestelio Menorkoje.
Menorka – tai jaunesnioji Maljorkos sala, nedidukė, vos 26 mylių ilgio ir 11 mylių ploto. Mažiau kalnuota nei jos vyresnioji giminaitė, tačiau pasižymi išskirtinio grožio įlankomis, kuriose inkaruotis vienas malonumas. Skaičiuojame jas plaukdami, stebime praplaukiančius laivus, Žilvinas pildo laivo žurnalą ir negali atsistebėti, kaip čia gražu. Užmeskite akį į jį, patys įsitikinsite.
Ciudadela įlanka įsikirtusi labai giliai į salą. Dėl savo saugumo čia švartuodavosi laivai dar iki finikiečių. Jau 1600 m. prieš Kristų netoliese sūpavosi žvejų valtys, užsukdavo prekybiniai laivai. Tais laikais miestas vadinosi Yamma, kas finikiečių kalba reiškė „vakarinis“ arba „vakarų miestas“. Arabų ekspansijos metu miestui buvo suteiktas dabartinis pavadinimas Ciudadela, t.y. mažas miestelis.
Pajūrio tvirtovė, nudrikusi ant uolų ir senas švyturys, menantis 1588 metus, kai piratas Barbarossa užkariavo Ciudadelą, nepalikdamas akmens ant akmens, ir labai daug vyrų, moterų ir vaikų išsivarė į vergiją. Nesibaigiantys korsarų antpuoliai, sausros, potvyniai ir nesibaigiančios audros sekino šį kraštą, tačiau net ir tada Ciudadela išliko salos sostine iki 1722-ųjų, kai britai perkėlė administracinį centrą į Mahoną, esanti keliasdešimt kilometrų į Rytus.
Įplaukinėjame į uostą, švartuotės kaina „pick season“ metu 106 EUR. Kaina nemaža, bet būti čia verta. Šiandien čia – šeimų kurortas, „shoppingas istorinėje aplinkoje“, bent jau taip Ciudadela pristatoma reklaminiuose lankstinukuose.
Kas, paklausite, sužavi? Galinga architektūra, senovinė rotušė, XIV a. katedra, kurios neaplankyti būtų tikra nuodėmė. „Grupo di turistico!” – šypsomės bilietų pardavėjai, sprendžiančiai SUDOKU, ir iš karto gauname nuolaidą. Įėjimas į vidų – vietoj 2 EUR nukrenta iki 1,5 EUR. Išlošėme.
Miesto pakrašty – senovinis vėjo malūnas. Nuo kontinentinės Ispanijos salos ir skiriasi tuo, kad jose laikas konservuojamas ir vertinamas.
Dzin-dilin! Atskrieja skambutis iš Prancūzijos. Mūsų antrasis laivas „Reliant‘59“ audringai užkariauja žydrąją pakrantę. Paklausykite kaip skamba: vakar Saint-Tropez, šiandien Kanai, rytoj – Monakas. Aišku, gaila, kad išsiskyrėme, kad dvi įgulos buvo perkirstos žiauraus Mistralio kardo. Gaila ir projekto dvasios: Lietuvos vėliava jau perimta ir antroji įgula šiandien susitiks su Monako vicemere bei prekybos rūmų atstovais. Visgi tų susitikimų per trejus metus buvo tiek, kad pritrūktų pirštų. Galią atstovauti Lietuvai ir „Eurobasket‘2011“ be graužaties perduodame Jums, kurie esate Šiaurėje.
Nors judame skirtingais kursais, mintimis įgula visuomet kartu.
Vieni plaukia į Šiaurę, kiti – į Pietus
42°14’ Šiaurės platumos, 3°08’ Rytų ilgumos, Puerto de Empuriabrava, Ispanija
„Mano vardas – Mistralis“, – pasakė man vėjas, pučiantis iš Šiaurės. Lietuviškai kalbant, Šiaurys. Greitas, šaltas ir piktas. Suktas kaip devyni vagys, pučiantis laivui į nosį ir neleidžiantis atsikvėpti nė minutėlei.
Barseloną palikome nusiteikę rimtesniam plaukimui. Žinojome oro prognozes, gūsiais žadėjo pūsti iki 40 mazgų. Pasiruošti sunkiai nakčiai, pasigaminti šilto troškinio, užkąsti, uždaryti liukus, surinkti visus krentančius daiktus, surifuoti bures ir pasirengti tam, kas mūsų laukia. Deja, net ir tokio pasirengimo neužteko. Kai viskas pradėjo lakstyti ir skraidyti, kai banga savo dydžiu prilygo prezidentūros pastatui, visi juokeliai baigėsi.
Sunku papasakoti žodžiais tai, ką išvydome. Tas, kas nematė Mistralio negali įsivaizduoti, kokią bangą jis gali supūsti Liono įlankoje. „Turime du pasirinkimus, – pasakė Donatas. – Arba plaukiame į Šiaurę ir bandome pasiekti Marselį, arba sukame į pirmą pasitaikiusį uostą“.
Priekyje plaukė keturios jachtos, kurios nusuko prieš pat „Margarida“ nosį. Kur jie plaukia? Tuomet dar nežinojome – į pirmą saugų uostą. Nes plaukti tokiomis sąlygomis – neįmanoma. Jautiesi kaip slidinėdamas, kai leidiesi nuo milžiniško kalno ir nežinai, ar atlaikys slidės. Sudrebėjome. Nesinori rizikuoti gyvybe. Pirmas saugus uostas – Palamos. Šįsyk Liono neįveikėme. Teks skirtis.
Pakalbėjome su „Reliant‘59” kapitonu Dariumi, pasitarėme – „Margarida“ neišneš. Čarterinis laivas vis tik negali plaukti tokiomis sąlygomis. Stovumas jo ne tas, variklis per silpnas, o vien tik burės neišneš. Plaukti per Lioną reikia geresniu laivu. Stop. Sukame į Emporiabrava Ispanijoje. Šiek tiek atsigauti.
Dar vienas kapitonų pasitarimas: „Gold of Lithuania“ įgula privalo skirtis. Vienas laivas – į Šiaurę, į Marselį, o mes tuo tarpu – žemyn Ispanijos pakrante ir iki Maljorkos. Kito varianto nėra. Artimiausios nakties prognozės – 50 mazgų vėjas ir žiauraus dydžio bangos.
Atsisveikinimo bučiniai. Liūdna nuotaika. Išsiskyrimas.
Antra vertus, jei kada sugalvosite atvykti į Emporiobrava, važiuokite čia nedelsdami. Vieta poilsiui – fantastiška. Venecija Ispanijoje. Jokių šlamšto gondolų, viskas nauja ir modernu. Architektas, kuris sukūrė šį kurortą ant vandens buvo įkvėptas jūros dvasios. Turėti čia butą su vaizdu į kanalą, savo laivą švartuoti prie pat vilos su sodeliu, baseinu ir šašlykine kieme – laimingas tas, kuris pažįsta savo norus.
Labai karšta, tad iš rėmėjų vėliavos pasidarome šešėlį. Laukiame, kol nurims vėjas ir galėsime leistis Ispanijos pakrante žemyn.
Rytas. Skambutis iš „Reliant‘59“. Naktis buvo kaip ir prognozuota – sudėtinga. Didvyriškai atlaikiusi sunkų plaukimą, likusi įgula saugi ir laiminga vaikšto Marselio gatvėmis. Ei, Andriau, Mindaugai, Domai, Rasa, Aušrine, Migle, Gintare, Irina, Dariau!
Mes jūsų pasiilgome, draugai. Rimtai.
Jeigu kas paprašytų išvardinti visus mielus žmones, kuriuos sutikau šios kelionės metu, taip ir padaryčiau. Tiktai, ko gero, vardai šiandien jau nieko nereiškia. Kai žmogus pasiekia tobulybę, jo tobulumas tampa užkrečiamas. Ir tada supranti, kad grupinės nuotraukos nieko nereiškia.
Verčiau kiekvienam pasakyti šiltą žodį asmeniškai.
Iki pasimatymo. Vėjo, vėjo, vėjo!
XXI amžiaus piratai Barselonos mieste
41°19’ Šiaurės platumos, 2°09’ Rytų ilgumos, Marina Portt Vell, Barcelona
Palikome Castellon, praplaukėme senąjį piratų miestą Tarragoną ir su maloniu vėjeliu atlėkėme į Barseloną. Ji – kaip visada savo vietoje su galybe žmonių, perpildytais paplūdimiais, linksmais gatvės dainininkais, įkyriais pardavėjais ir nenutrūkstančiu naktiniu gyvenimu.
Pamatyti piratų laivą didžiausiame Ispanijos uoste? „Kodėl gi ne?“ – klausiate manęs. Ir štai, prašau, Steve Irwin laivas pavadinimu „Sea Shepard“ arba kitaip jūros ganytojas, jūrų piemenėlis. Piratų emblema intriguoja iš karto kaip ir spalva. Pilki laivai dažniausiai būna kariniai arba apsaugos kateriai, o čia – visiškai ne tai. Kapitonas Darius pasakoja, kad Steve Irwin išgarsėjo savo filmuota medžiaga „National Geographic“ TV kanale, kur atskleidė visuomenei siaubingus kadrus iš banginių, delfinų ir kitų jūros gyvių žudynių.
Štai čia tas laivas.
Juo filmavimo komanda plaukia į karščiausius žemės taškus spręsti sudėtingų situacijų. Daugeliui turbūt teko girdėti, kad japonai ir kinai svaigsta dėl banginių mėsos. Banginių oda naudojama lengvojoje pramonėje, taukai – kosmetikos gamybai, medicinai ir t.t. Bet, matyt dar baisiau, kai banginiai žudomi brakonieriškomis paskatomis, kuomet žmonės tai daro vedami pragmatinių paskatų, nesusimąstydami apie tai, kad šie gyvi organizmai, žinduoliai ir taip nyksta dėl užterštumo, besikeičiančių gamtos sąlygų, šiltnamio efekto.
„Man atrodo, Žemės planeta trokšta atsikratyti žmonių. Nuo to ir reikėtų pradėti“ – kažkada rašė Kurtas Vonnegutas. Mielai jam pritarčiau. Nuo blogų žmonių reikia pradėti pirmiausia.
Štai dėl to XXI a. piratų laivas „Sea shepard“ ir plaukioja Japonijos ir Kinijos pakrantėmis kovodami su brakonieriais. Filmavimo kameros – pagrindinis jų ginklas. Vandens, oro ir garso patrankos padeda susitvarkyti tuomet, kai brakonieriai išsitraukia ginklus. Laivą lydi filmuojantis sraigtasparnis, vėliau šie vaizdai rodomi per „National Geographic“,” pagūglinkite”, sužinosite dar daugiau. Specialiai laive yra įrengta vieta, sraigtasparnis gali nutūpti ir pasislėpti nuo įniršusių brakonierių.
„Youtube“ galima matyti netgi vaizdų, kaip brakonieriai milžinišku greičiu įsirėžia į šį piratų „jūrų ganytojų“ trimaraną.
Barsos Port Vell marina – nuostabi. Palyginti nebrangus stovėjimas uoste – mūsų laivui ~50 EUR parai. Užtat gyveni pačiame miesto cente, promenadas su restoranėliais, iki pliažo vos keli žingsniai, o La Rambla ranka pasiekiama. Čia mus ir aptiko trečiojo etapo įgula: Julius ir Ilja, Domas, Rasa, kitas Domas, Žilvinas, Mindaugas, Gintarė ir Miglė atkeliavo šiek tiek vėliau.
Trumpas susitikimas su vietos lietuviais uoste, kelios nuotraukos prisiminimui.
Ir vakarienė puikiame restoranėlyje ant jūros kranto. Midijos ir žuvies kroketai – nepakartojami.
Keista, kad vietos lietuviai absoliučiai neįdegę. Sako, kad neturi laiko degintis, nes dieną pats darbymetis, be to, karšta. Dėl karščio išgulėti prie jūros tampa neįmanoma. Ne veltui gyvenimas Barselonoje prasideda po 10 val. vakaro, kai atlėgsta kamuojantis jūros karštis, galima prisėsti lauko kavinėje, suvalgyti tapas, išgerti taurę sangrijos ar mojito.
Ir visai nesvarbu, kad Barselona tituluojame gėjų sostine! Miestas pasakiškas savo dvasia, iš visų versmių trykštančiu gaivalu ir nesibaigiančiu judėjimu. Kaip ir kiekviename uoste čia yra visko. Svarbu nepasimesti, saugoti savo daiktus nuo ilgapirščių ir nuolat kalbėti mobiliuoju telefonu, laukiant susitikimo su draugu ar drauge, esančiais vos už kelių žingsnių. Suderinti vietą susitikimui, kai nežinai, kur esame laukiami, pakankamai sudėtinga…
Gal dėl to ir simbolis uoste – laikrodis.
Aplink jį dreifavome gerą valandą vien dėl to, kad prie degalinės kolonėlės kažkoks kateris pylėsi 2000 litrų degalų. O jų čia pilna – superjachtos, superkateriai, žvejybiniai ir apsauginiai laivai, pramoginės ir sportinės jachtos, mažieji laivai – į visa tai žiūrėti jūreiviui kartais net daug maloniau nei į Antonio Gaudi architektūros stebuklus ar parką Guell. Atvykite į Barseloną lėktuvu, pamatysite įžymybes. Atplaukite laivu – prisibūsite uoste.
Ir kodėl mums, vakarų pasaulio žmonėms, visuomet taip trūksta laiko? Kam mes gyvename amžinybei ar momentui? Jau Tarragonoje pagalvojau, kad galbūt su atsipalaidavimu suvalgyti keptą sardinę mažoje pakrantės užkandinėje yra lygiai taip pat svarbu nei n-asis romėnų amfiteatras ar maurų laikus menanti gynybinė siena. O išvysti saulėtekį jachtos priešakyje kur kas vertingiau nei praleisti dieną prie pelėsiais kvepiančios kokio nors muziejaus kolekcijos.
Metas rengtis kelionei toliau. Oro prognozės, kaip Donatas sako, „bez vostorga“. Sėdime savo laive su nauja įgula, 1.00 UTC. Kalbame apie „piratą ganytoją“ ir nejučia sugrįžta Dovydo psalmės „Gerasis ganytojas“ žodžiai:
Mane Viešpats gano: man nieko nestinga
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja.
Leidžia man atilsėti paversmy;
Manąją sielą gaivina,
Veda mane teisingais takais savo garbei.
Būtų gerai, kad iki kelionės pabaigos liktų gailestinga. Šiaurės vėjas Mistralis – sunkus išbandymas net ir patyrusiam buriuotojui, o mūsų dauguma juk ne tokia. Toks vardas, beje, suteiktas kariniam laivui, kurį Prancūzija pardavė Rusijai. Nes kelia grėsmę ir pagarbią baimę.
Agrokultūros paveldas arba Castellon paradas
39°58’ Šiaurės platumos, 00°01’ Rytų ilgumos, Castellon de la Plana
Iš Valensijos – į Castellon de la Plana. Išplaukiame ankstyvą rytą. Visiškas štilis, o pastarąsias porą dienų grėsmingai virš kalnų kabojusių debesų nebesimato. Karšta. Vėjas vos kiek daugiau papučia tik tuomet, kai pasukame toliau į atvirą jūrą. „Reliant‘59“ matome tolumoje – slenka pakrante. Mus skiria kelios kardinalinės bojos ir jūrlapyje sužymėtos žvejų fermos. Nieko tokio: kapitonui Dariui patinka plaukti rizikingiau.
8 valandos gryno plaukimo, dalis jo – su burėmis. Skubame į Castellon, nes ten mums pažadėtas susitikimas su vietos verslo bendruomene. 16.00 val. numatytas susitikimas, vadinasi, reikia paskubėti. Ir štai mes vietoje – miestelyje, kuris šiandien švenčia San Pedro šventę. Šeštadienis, taigi sulaukiame skambučio, kad mūsų draugai ispanai šiek tiek vėluos. Tikrai? Ir užtruks neilgai, nes vėlgi – šeštadienis.
Pasisveikiname su draugais.
Apsikeičiame dovanomis. Pasidaliname įspūdžiais, įteikiame oficialų kvietimą atvykti į Lietuvą ir Vilnių, į „Eurobasket‘2011“. Su mumis aktyviausiai bendrauja Christina Querlo Albert savivaldybės Europos reikalų departamento vadovė ir Victor Navarro, jaunųjų verslininkų asociacijos prezidentas.
Pasak V. Navarro, Castellon jaunieji verslininkai ne tik aktyvūs, bet ir inovatyvūs. Informacinių technologijų sritis, internetiniai žaidimai ir mobiliosios aplikacijos. Be to miesto verslininkai spurtuoja biotechnologijų srityje, sparčiai vystomos finansų paslaugų sektorius ir prekyba. Pasidaro net gaila, kad dėl užvėlavimo mūsų svečiai gali mums skirti tiek nedaug laiko. Apsikeičiame vizitinėmis, sutariame susirašyti ir subendrauti ateityje, nusifotografuojame atminčiai. „Ar gražus mūsų laivas?“ – klausiame. „Taip, žinoma!“ – linksi jie.
Šiandien čia irgi vyko regata. Marina pilna pralaimėjusiųjų ir nedaug – nugalėtojų, tačiau visi laimingi. San Pedro – vietos žvejų globėjo diena švenčiame su trenksmu ir griausmu. Šventė ne tik žvejams, bet visiems tiems, kurie tuo metu yra mieste. Milžiniškas paradas su žemės ūkio gerybėmis, traktoriukais, rugių ir vynuogių augintojais, kepėjomis ir vyndariais, vaikų ir savamokslių agitbrigadų bei šokių kolektyvų pasirodymais, – tokia fiesta sutraukia visą miestą.
Ispanai sustoję storomis eilėmis abipus gatvės, tuntais žaidžia vaikai, terasose ir balkonėliuose gurkšnojamas vynas, visų dėmesys nukreipta į vieną – paradą. Nereikia būti Ernestu Hemingway‘uimi, kad suprastum, kad fiesta ispanams viskas. O įdomiausia, kad jie – kitaip nei mes, lietuviai, nė nemano gėdytis agrokultūrinių šios šventės aspektų. Jų šalis didelė, didelę dalį BVP sudaro būtent žemės ūkis, tai kam dėl turi būti gėda?
Štai kad ir toks parado akcentas – traktoriukas. Kaip jums?
Toliau bus gatvės šokėjų pasirodymas, o gilią naktį, apie 24.00 val. milžiniško buliaus ragus papuoš fejerverkai ir gyvulys nevaldomas pasileis miesto gatvėmis. Šis bulius kasmet tampa vaisingumo auka, šventės kulminacija ir pabaiga.
Deja, mes jo nepamatysime. Vysimės prabėgusį grafiką. Iš Braselonos jau skrieja trečiosios įgulos narių SMS: „Kur jūs? Gal jau vietoje?“
Belieką pasigrožėti šokėjomis. Ir plaukti į Katalonijos sostinę…
Ką galima sužinoti vaikštinėjant naktį Valensijoje?
39°25’ Šiaurės platumos, 00°19’ Rytų ilgumos, Real Club Nautico marina, Valencia
Kaip filosofiškai pasakė tėvas (Sigitas) šiandien: „Jūreivis žino, kad yra šimtai, o gal net tūkstančiai uostų pasaulyje, kuriuose tavęs niekas nelaukia“. Ir yra vienintelis uostas, kuriame esi laukiamas.
Apsiniaukusią Gandiją išlydėjome be nuoskaudos. Juolab, kad naujieji mūsų draugai pasižadėjo automobiliu nulėkti iki Valensijos ir pasitikti mus uoste vėl kaip naujus. Remigijaus žodžiais: „Kur gi tie mums dar nematyti lietuviai, kažin ar jau atplaukė?“
Valensijos Real Club Nautico marina pasitiko mus kaip niekad smagiai – t.y. ypač mažais mokesčiais. Už jachtos nakvynę sumokėjome nei daug , nei mažai – 20 EUR. Marina tuščia, bet greičiausiai dėl to, kad šiek tiek atokiau nuo miesto centro. Mat pagrindinėje marinoje greičiausiai ir vietos nebūtume radę – Michaelis Schumacheris su savo milžiniška jachta jau tenai. Nepamirškime, kad savaitgalį „Formulės-1“ Valensijos etapas. Ką tai reiškia? Penktadienį treniruotė, šeštadienį kvalifikacija, sekmadienį – startas.
Nuprausti jachtą, nusimaudyti duše ir leistis į naktinę Valensiją. Penktadienis, diena, o veikiau naktis, kai linksminasi visi, kurie netingi. Moderni architektūra, naktiniai žiburiai ir netikėtos skulptūros keisčiausiuose miesto parkuose.
Palmių alėjos, žmonės, besimėgaujantis keptomis krevetėmis, tapos ir patatos bravos restoranėliuose, geriantys sangriją, užkandantys ledais – šitas miestas niekada nemiega. Milijoninis miestas, dėl kurio gyventojų skaičiaus nesutaria ne tik čia gyvenantys lietuviai, bet ir oficialūs pareigūnai. Kur jau čia mūsų Vilniui lygintis su Valensija – čia didmiestis, o mes, tenka apgailestauti, tik menka Europos provincija.
Buriavimo regata „American Cup“, „Formulės-1“ etapas – šiedu banginiai maitina miesto BVP kaip vasaros lietus žolę. Matosi, kad miesto valdžia dėjo daug pastangų tam, kad pritrauktų solidžius renginius, investicinį kapitalą ir žmonių dėmesį. Valensija – trečias po Madrido ir Barselonos Ispanijos miestas, didelis ir įspūdingas Viduržemio uostas, į kurį atkeliauja prekės iš viso arealo, o taip pat – Kinijos, Indijos ir t.t.
Kaip pasakoja mūsų gidas, Ispanija susitarė su Kinija, kad didžiosios šalies gyventojams pirmuosius dvejus metus nereikia mokėti PVM mokesčio. Ką tai reiškia? Ogi gudruoliai įsteigia verslą, užrašo jį kino vardu ir dvejus metus džiaugiasi. Po laikotarpio perrašo verslą ant kito kino ir toliau gyvena. Užtenka pažiūrėti į kvitą, kurį išduoda kinų parduotuvėse – kaina minus 18 procentų.
Laisvės ir geros nuotaikos pojūtis. Besėdint centrinėje miesto aikšteje apie 1 val. nakties pasigirsta dūdų orgkestras, praeina milžiniška procesija, susiburia šokėjos su kastanjetėmis – nuo tarškėjimo galva gali įskausti. Ir čia pat vėl viskas dingsta, susimaišo miesto kakafonijoje, kažkur pradingsta. Norėtųsi čia sugrįžti.
Šiek tiek humoro. Draugiški liežuviai porina, kad buvęs Ispanijos prezidentas po inauguracijos pareiškė: „Kai tapau prezidentu, lioviausi rūkyti hašišą“. Žymus advokatas pareiškia: „Penktadienį po darbų parūkyti – ne nuodėmė“. Ispanui leidžiama užauginti du augalus per metus – 2 kg. žolės linksmesniam gyvenimui. Rūko ne tik kontrabandą pardavinėjantys juodukai, bet ir barmenai, ir benamiai, ir netgi gatvėse budintys policininkai. Tai štai kodėl jie tokie atsipūtę!
Ir vis tiek – ispanai labai religinga tauta. Katalikybė jiems šventesnė nei mums, akivaizdu. Kadangi mūsų kelionė sutampa su šv. Jono diena, aplink kabo Jėzaus plakatai.
Dar šiek tiek – ir ryte į kelią. Mūsų laukia Castellon. Susitkimas su vietos verslininkais, bėgimas nuo įsiutusio buliaus miesto gatvėmis ir žvejų šventė. Taip išeina, kad ispanui ne melstis, o tik duok šventę švęsti.
Ech… Gerai čia, tačiau… Yra vienintelis uostas, kur esi laukiamas. Ne Ibiza, ne Gandija, ne Valensija ir ne Castellon.
Jo vardas namai.
