43°16′ Šiaurės platumos 6°38′ Rytų ilgumos, Saint Tropez
Kitas mūsų Côte d’Azur „taškas“ – St. Tropezas. Kadangi archipelagą palikome tik kitos dienos popietę, naktis mus užklumpa nepasiekus Saint-Tropezo. Kai kam iš mūsų – dar viena nauja patirtis: naktis laive, kuris užsiinkaruoja įlankoje, prisitaiko prie jos ir virsta plaukiojančiu vakarėliu: šokiai ant laivo denio, gera muzika, smagi kompanija – po kojomis jūra, virš galvos dangus. Ko daugiau reikia?
(“Romo!” – šūkteli bocmanas).
Romo įguloje nėra, tik Andrius, Darius, Domas, kitas Domas ir Mindaugas. Tad kitos dienos pavakarę pasiekiame St.Tropezą.
Deja, uoste vietos nakčiai nėra. Žydroji pakrantė šiuo metų laiku perpildyta atostogautojų. Dar viena inkaruotė, dar vienas dušas ant laivo denio, ir kapitonas po kelis išplukdo mus į krantą su “tuziku”. Tiems, kas nežino “tuzikas” – tai ne šuns, o pripučiamos valties, kuri guli pirmagalyje arba tempiama iš paskos, vardas.
(“Jo, tuzikas mėgsta dalyvauti daugelyje nešvarių jūreivių darbelių, pavyzdžiui, užgrobti netoliese užinkaruotą jachtą ir išgerti visą jų provizija”, – ši bocmano reminescencija ir vėl primena jo pomėgį viduramžių piratams).
Saint-Tropezas – tai mažytis, bet prabangus miestelis Prancūzijos Pietuse. Mūsų atvykimo dieną (liepos 4 d.) jame kaip tik buvo švenčiama JAV Nepriklausomybės diena – miestas pasipuošęs mėlynai raudonai balta simbolika, daug JAV vėliavų, angliškos kalbos gatvelėse, pilna jaunų ir pagyvenusių amerikiečių – sporto žvaigždžių (teko sutikti ramiai sau bevaikštinėjantį NBA superžvaigždę Grant’a Hill’a su žmona. Maloniai nustebino ir netikėtas prasilenkimas eilinėje gatvelėje su Ispanijos karališkąja pora Juanu Karlosu ir Sofija, sakytum dviem niekuo neišsiskiriančiais pagyvenusiais turistais, besigrožinčiais naktiniu Saint-Tropezu.
Naktinė programa – rekomenduota vietinio jaunimo – klubas VIP-ROOM, viena garsiausių miesto pasilinksminimo vietų. Vakarėlio tema – suderinta su amerikiečių Independance Day, publika – daugiausiai raudonkelnis (ir ne tik ;) ) amerikiečių jaunimėlis, o aistras kurstė ir iš proto varė L.M.F.A.O.
(“O kas čia dabar? Tai tokie jūs ir buriuotojai… Tik plakatus ant sienų bučiuojate”, – murmteli bocmanas:))
Toliau – Kanai. Ir mūsų„Reliant‘59“ išdidžiai prisišvartuoja šio miesto uoste.
Marina sutvarkyta gerai. Dušai „prabangūs“ – erdvūs, grindys išklotos mozaika, vanduo maloniai šiltas, kabinose sklinda popsinė (bet miela ausiai) radijo muzika. Užsimerkiu. Man dainuoja Rihana, o grindys lengvai siūbuoja. „Kiek nedaug žmogui reikia iki visiškos laimės: paplaukioti jachta Viduržemio jūroje, nusiprausti Kanuose duše ir išgerti skanios kavos su pienu“, – lengvai tarsteliu. Įgulos vyrai kažkaip reikšmingai susižvalgo. Na gal šiek tiek ir perlenkiu lazdą, bet mes gi Kanuose, kur kiekvieną gegužę vyksta tarptautinis filmų festivalis, raudonu kilimu vaikšto kino industrijos žvaigždės, aplink gausybė prabangių viešbučių, mašinų, restoranų ir parduotuvių bei puikių smėlėtų paplūdimių! Blizgesys, buvusio/būsimo festivalio nuojauta sklandanti ore, malonus šurmulys gatvėse, prie viešbučių, restoranuose – norom nenorom pagauna, užburia ir įtraukia. Būtų beveik gėda norėti mažiau! Juk taip?
(“Hmmm… kaip čia pasakius, – bocmano pavydas pradeda virti.)
Apžiūrim senamiestį, pavakarieniaujam Brun’o restorane, prasieiname žymiuoju La Croisette bulvaru , kuris prasideda prie Palais des Festivals et des Congres (jame ir organizuojamas žymusis filmų festivalis, bei kiti svarbūs komerciniai, kultūriniai renginiai, įvairiausios tarptautinės parodos, konferencijos bei konkursai) ir tęsiasi iki Palm Beach kazino.
Šalia Palais des Festival – Žvaigždžių alėja, kurioje nemažai kino žvaigždžių palikusios savo delnų įspaudus. “Pasimatuoju” kelis jų. Ir ką gi – Belle de Jour (Catherine Deneuve) turi lygiai tokio pat dydžio plaštakas, kaip ir aš J
Lengvai “sužvaigždėję” (juokauju!!!!) nusprendžiame dar kiek panaktinėti. Turime Mindaugą, kuris Kanuose būna, cituoju – “ dažniau nei Klaipėdoje”, todėl į galvą nebesidedu nei gatvelių, nei klubų pavadinimų.
Pažintį su šiuo miestuku užbaigiu pabudusi anksti ryte – 8 valandą jau dairausi po Marche Forville – šviežių vaisių, daržovių, gėlių, prieskonių ir žuvies turgų, atsidariusį prieš valandą. Beje, būtent šioje vietoje turgus veikė jau 1884 metais – Kanų žvejai čia prekiaudavo šviežiai pagautomis jūrų gėrybėmis.
43°16′ Šiaurės platumos, 5°19′ Rytų ilgumos, Château d’If
Kaip jau ne kartą esu minėjęs, “Gold of Lithuania” yra tarp tokių buriavimo projektų, kurie stengiasi išlaikyti optimalų įgulos narių skaičių. Mes nesibaidome moterų, moterys mūsų – tuo labiau :) Ta proga įguloje atsirado ir daugiau raštingų žmonių – viena iš jų Gintarė, plaukusi trečiajame etape nuo Barselonos iki Nicos. Kadangi senasis bocmanas ten nesilankė, galime tik dėkoti Gintarei, kad sutiko pasidalinti savo įspūdžiais:
Ne, aš nebuvau buriuotoja. Ir „nesirgau“ jūra. Jokie kruizai vandeniu manęs neviliojo.
Tiesą pasakius, iki tol aš nebuvau įkėlusi kojos nė į vieną jachtą, kruizinį laivą ar rimtesnį keltą (Smiltynės perkėlos čia neįskaičiuoju). Grožėjausi laivais iš toli – nuo kranto. Ir išbandyti savęs šėlstančiomis bangomis bei išdykusiai įsismarkavusiu vėju tikrai nesvajojau ir neplanavau.
Tol, kol neatsidūriau gražuolėje „Reliant‘59“. Visiškai netikėtai, bet dabar jau žinau – neatsitiktinai.
Mano trečiasis Gold of Lithuania etapas prasidėjo Barselonoje. Vos įlipusi į jachtą, išgirdau ankstesnės laivo įgulos klausimą mums, „naujokams“. „Na, kas iš jūsų rankose nors kartą gyvenime laikėte falą?“ – juokėsi laimingi, lyg čia būtų geras humoras. „Bus linksma, “ – pamaniau sau. Nors ir įtariau, kad čia buriuotojų žodyno, nemaniau, kad jis toks ir yra.
(Bocmano intermedija: Na, jo, falus tampome, mazgus rišame ir vargo nematome)
Nesakau, kad per dešimt dienų tapau buriuotojų leksikos žinove, atmintin įsirėžė kiti pojūčiai – lengvas siūbavimas (palaimingas atradimas?), tykštančios bangos purslų sūrumas, tikslios kapitono komandos ir vėjas, vėjas, vėjas…
Visoks. Tikri jūreiviai, žinau, jam pavadinti turi visą puokštę vardų.
Aš džiaugiausi bent jau tuo, kad laivo žurnale galiu užrašyti jo greitį – mazgais per valandą. Naktį, Lijono įlankoje užrašiau jo numerį – 47 intas …
Taigi, naktinis plaukimas. Krantų nematyti ( iki tol plaukėme 20-30 jūrmylių nuo kranto). Darosi žvarboka. Pusė įgulos miega kajutėse. Ant denio likome penkiese. Žinojau, kad tai bus naktis, kuomet jachta nestos jokiame uoste, o plauks tolyn.
Taip pat žinojome ir prognozes – vėjas, kertant Lijono įlanką, bus tikrai stiprus. Tačiau apie pirmą valandą nakties jūra mums nesipriešina – jachta karališkai nesiblaškydama juda pagal kursą. O virš mūsų – aukštas aukštas dangus. Neaprėpiama žvaigždėta erdvė. Ir toks tirštas Paukščių Takas, kokio nėra tekę regėti ant kranto. Tuomet ir pajutau tą savo žmogišką mažumą. Ir keistai saldų ilgesį akistatoje su begalybe. Ir tuo pat metu – savotišką ramybę. Neapsakomas pojūtis. Žodžiais nenupiešiamas. Krante kankinę rūpesčiai susitraukė iki rūpestėlių. Beprasmius klausimus išpūtė vėjas.
Pajutusi, kad akys merkiasi, bet prisiklausiusi apie neregėto grožio saulės tekėjimą jūroje, nusileidau į kajutę, paprašiusi ant denio likusios įgulos būtinai mane pažadinti po 4 valandų. Bet pabudau gerokai anksčiau. Laivas blaškėsi, o jo denį skalavo bangos. „Ar viskas pas jus gerai?“, – išgirstam aiškų kapitono klausimą, pravėrus mūsų kajutės duris. „Taip, mums viskas gerai. Ar tai audra? Galime pažiūrėti?“, – šiek tiek baisu, bet tuo pačiu ir smalsu.
„Ant denio dabar nesaugu“, – nukerta kapitonas. Ir grįžta prie šturvalo. Užteko to, ką girdėjau. O ryte išvydau Ifo pilį.
Liono įlanka įveikta. Kai vėliau klausiau kapitono Dariaus, ar tai jau buvo audra, jis mirktelėjęs atsakė: “Linksmoji audrelė”. Dar vėliau sužinojau, kad tai buvo lengviausias jo plaukimas per šią mistinę įlanką, kuri dažnai jūreivius pasitinka “pasišiaušusi”.
Frioul archipelagą sudaro keturios salelės . Vienoje iš jų – If’o saloje – stūkso viduramžiais statyta karalių gynybinė pilis (Château d’If), vėliau paversta kalėjimu, iš kurio niekam nepavyko pabėgti. Būtent čia A.Dumas įkurdino savo pagrindinį romano “Grafas Montekristas” herojų. Ir būtent tos aprašytos niūrios celės apžiūrėti į salą plūdo turistai.
Iš salų Marselį pasiekiame keltu. Tik 20 minučių - ir mes jau seniausiame bei didžiausiame Prancūzijos mieste Viduržemio jūros pakrantėje. Marselis yra paskirtas Europos kultūros sostine 2013 metais: pasak lankstinuke išguldytos informacijos, mieste gausu galerijų, kino teatrų, architektūrinių paminklų.
Uostamiesčiai pasižymi įvairiausių kultūrų ir tautybių mišiniu. Marselis – ne išimtis. Čia prancūzai sudaro etninę mažumą, didžioji dalis imigrantų – iš Italijos, Šiaurės Afrikos, Graikijos, mieste nemažai armėnų, turkų, kinų.
Marselis mus pasitinka gėjų paradu. Ir nelabai švariomis akmeninėmis senamiesčio gatvelėmis.
Vienoje krautuvėlėje nusiperkame šviežių baguettes. Pardavėja, įduodama krepšelį i rankas, pataria jį tvirtai lankyti, nes gatvėse nesaugu. Ypatingai turistams. Keista, nes dar net nesutemę. Sukaitę toliau kopiame stačiai kylančia gatve ir mums atlyginta: prieš akis – viso miesto puošmena – Notre-Dame de la Garde bazilika su auksu tviskančia Marijos skulptūra ant stogo.
Buvau prisiskaičiusi, kad bazilikoje šventųjų paveikslų beveik nėra, sienos dekoruotos audrose dūžtančių laivų vaizdais, o nuo kupolų viršaus iki pat grindų kabo laivų girliandos. Deja, užkopus ant kalvos viršaus mus pasitiko užrakinti vartai, tad į bazilikos vidų patekti nepavyko. Užtat vaizdas į jūros tolius ir, atrodo, beveik ranka pasiekiamas salas – užburiantis. Nuo kalvos taip pat galima pamatyti ne vieną futbolo stadioną ar prabangias vilas su baseinais.
(- Brrr, bet jie nesupranta “Žaibo” – pavydžiai murma senasis bocmanas ir eina miegoti.)
[...] bus daugiau [...]
Paskutinis pristatymas – ir mintys apie naują Vėją!
Iš pranešimo spaudai:
Viešosios diplomatijos ir patriotizmo ugdymo projektas „Gold of Lithuania“ užbaigė savo kelionę aplink Viduržemio jūrą. Istoriniu Lietuvoje pagamintu laivu „Reliant‘59“ keliavę buriuotojai 30-yje Viduržemio jūros uostų iškėlė 40 kv. metrų ploto Lietuvos vėliavą, simboliškai primenančią apie mūsų šalyje vyksiantį krepšinio čempionatą „Eurobasket‘2011“.
Po padėkų ir oficialių kalbų Artūras Zuokas pasidalino savo mintimis apie buriavimą, kurioms mes, be abejo, pritariame.
Buriavimas išmoko žvelgti į gyvenimą plačiau, pamatyti toliau už horizonto, nes buriuotojas mato pasaulį ir nuo kranto, ir iš jūros. Buriuotojas tampa geru psichologu, nes reikia atsakingai parinkti plaukiojimo komandą ir sugebėti išvengti konfliktų, kai ilgą laiką esi jūroje ir uždaroje erdvėje. <…>Buriavimas skatina saugoti gamtą ir taupyti gamtos resursus, pvz., vandenį. Galiu pasakyti , kad niekas mūsų šeimoje neleidžia iš krano vandeniui tekėti laisvai, kol, pvz., valomės dantis. Buriavimas taip pat skatina atsakomybę, nes esi atsakingas už komandą ir laivą. <…> Galų gale buriuotojai yra patys žaliausi žmonės – be jokio apsimetimo :)
Štai, koks žalias ir mielas šiandien buvo mūsų draugas ir įgulos narys Žilvinas. Iš jo akių trykšta gėris:
Dovanos, kurias įteikiame Vilniui.
FAKTAI: Iš viso 2009-2011 m. nuplaukta 7000 jūrmylių, jūroje 95 paros, aplankyta 60 miestų, įvyko 45 oficialūs susitikimai. Projekte iš viso dalyvavo apie 100 žmonų, „Gold of Lithuania“ subūrė daugiau kaip 1600 fanų palaikymo komandą socialiniame tinkle „Facebook“. Ar mes komanda?
„Lietuvos tūkstantmetis, Nepriklausomybės 20-etis ir krepšinio čempionatas– šios trys žinios apie mūsų šalį skambėjo Viduržemio uostuose pastaruosius trejus metus. Mes norime parodyti, kad pranešti apie savo šalį gerą žinią nėra sudėtinga – tereikia tik noro ir iniciatyvos“, – teigia vienas iš projekto „Gold of Lithuania“ iniciatorių kapitonas Donatas Juškus.Ir jis teisus: tam mes vežamės su savimi tą didelę vėliavą, kad parodytume, jog ją turime ne tik fiziškai, bet ir savo širdyse.
O čia – Vilniaus meras deda atminimui autografą ant mūsų projekto vėliavos – nuo šiol ji relikvija:
Pabaiga. Visų labai gera nuotaika:
Ir besišypsanti Rasa, kuri labai daug padarė ir pasistengė, kad viskas šiandien būtų kaip reikiant. Ačiū!
Kas bus toliau? Parodys Vėjas. Jis vienas žino ir tik jis vienintelis gali atsakyti, ar mes dar kada nors išplauksime. Kita vertus, kiek kalbėjau su įgulų nariais – visi sako: “Taip”. Gerai, gal ne šįmet, gal ne kartu… Ar dar kada nors plauksi? Žinoma! Jei tik vėjas bus palankus…
Pavėlavusi žinia: “Monakas mus priėmė draugiškai”
<…> kone savaitę po interneto platybes klajojęs laiškas iš antrosios įgulos, pagaliau pasiekė ir mūsų blogą. Įdedame jį tokį, kokį gavome <…>
Paliekame Kanus anksti ryte. Turime paskubėti, nes mūsų laukia Monako merijoje. Po keturių valandų plaukimo švelniai banguojančia jūra mes jau būsime uoste. Liepos 2 dieną Monakas šventė karališkosios poros vestuves, o mes į Port de Fontvielle įpaukiame liepos 6-ąją – Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Tik prisišvartavę iškeliame specialiai šiai progai iš Vilniaus atsiplukdytą trispalvę: ant stiebo suplėvesuoja įspūdingo dydžio (40 kvadratinių metrų) Lietuvos valstybinė vėliava. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek einančių pro šalį ar žvelgiančių į mūsų jachtą iš viršaus nuo kalno, ją fotografavo. Tačiau žinia apie Lietuvą rado vietą dešimtyse fotoaparatų, telefonų ir reikia tiketis – širdžių.
Monako vicemerė Claire – Lise Schroeter mus pasitinka su šypsena, nors ir šiek tiek vėluojame. (Žemėlapyje atstumas nuo jachtos iki merijos vos keli centimetrai, o realybėje teko užlipti į nemažą kalną). Susitikimo metu papasakojame apie Gold of Lithuania projektą, pakviečiame atvykti į rugpjūčio pabaigoje prasidedantį Eurobasket čempionatą, aplankyti Vilnių. Iš C.L.Schroeter sužinome, kad kazino verslas Monake yra valstybės monopolis, čia gyvena 125 tautų atstovai - tarp jų yra ir lietuvių. Pasak vicemerės, nekilnojamo turto verslas prieš metus buvo kiek “apmiręs”, tačiau šiuo metu situacija vėl “normali” – 22 kvadratinių metrų butas kainuoja 2-3 milijonus eurų. Beje, tapti oficialiu Monako gyventoju galima ir turint jachtą – tereikia laikyti ją uoste.
Pasak laivą aplankiusios Monake gyvenančios lietuvės, mūsų tautiečių bendruomenę ten sudaro apie 15 žmonių. Lankant miestą maloniai nustebina lietuviškas žodis “TAIKA” ir Jėzaus gailestingumo paveikslas is Vilniaus – Monako katedroje, šaldytuvas “Snaigė” – Bar de Monaco, miela parduotuvėlės savininkė, kuri išgirdusi lietuvių kalbą puolė šiltai glėbesčiuotis (pasirodo, jos močiutė atvyko iš Lietuvos ir Paryžiuje įsimylėjo žavų prancūzą). Beje, Monake labai gražūs aukšti policininkai (įgulos merginos pastebėjo ir įvertino).
Į Monaką atvežėme ne tik žinią apie krepšinį, bet ir Lietuvos himną: aštuntą valandą vakare kartu su visais lietuviais visame pasaulyje išdidžiai tautišką giesmę giedojome ir mes.
Plaukimas yra būtinybė, menas, aistra ir kažkas daugiau
„Plaukiojimai yra daugybę kartų pradedami ir daugybę kartų baigiami, bet ne suvisam. Jie tęsiami laivo dienoraštyje, kelionių aprašymuose, svajonėse, galbūt tam tikra prasme ir tokiuose brevijoriuose. Iš pradžių sėdame į valtį ir atsispiriame nuo kranto, mus globoja tie, kurie apie jūrą žino daugiau nei mes, mes klausome jų, sekame jų elgesį, pamėgdžiojame. Paskui nuplaukiame toliau, irkluodami arba iškėlę bures, o paskui dar toliau, kartais rizikuodami. Galiausiai savo valia ar kieno nors įkalbėti laipinamės į prisišvartavusį uoste laivą, kurio laukėme, pasiruošę reikiamus daiktus arba duotus mums kitų. Plaukiant į nežinomus krantus baimė tampa sąjungininke. Geriausia yra ta įgula, kurioje visi, plaukdami į tikslą, drauge baiminasi ir drauge džiūgauja. Labiausiai baugina plaukiojimas, kai nežinai tikslo ir to, ar jis iš viso yra…“
Nuostabi citata iš Predrago Matvejevičiaus knygos „Viduržemio jūros brevijorius“, kurią ką tik išleido leidykla „Mintis“. Mitinė, istorinė-faktinė, neišsemiama autoriaus fantazija ir erducija grindžiama knyga nepastebimai ir elegantiškai įtraukia mus į kupiną netikėtumų plaukiojimą po Viduržemio jūrą. Čia mes regime ir mažas įlankas, ir salas, ir saleles, gyvus ir šiandien jau išnykusius uostus visame Viduržemio areale, todėl kiekvienam, kuris plaukė, plaukia ar plauks, verta paskaityti ir susipažinti. O mūsų įguloms rekomenduojame primygtinai.
„Molai – pirmieji uostų gynėjai, todėl kai kur jei taip ir vadinami „uostų gynėjais“. Vieni jų yra tarsi kranto pratęsimas, kiti – sukrautas kalnas akmenų, nežinia iš kur atgabentų ir bet kaip sumestų. Pirmaisiais galima vaikštinėti sau pasišvilpaujant, kiek tik širdis geidžia, o ant kitų – tik prekiauti ir krauti krovinius. Jei molai suskeldėja ar įdumba, tai blogas ženklas uostui. Ilgai tarnaujantys molai jau beveik niekuo nesiskiria nuo aplinkinių uolų. O kai kur – supanašėja su laivais – taip ilgai laukė jų praplaukiant, kad net pasidarė į juos panašūs“ (p. 23)
„Be molų prieplaukoje turbūt dažniausiai daužomi ir trankomi krancai. Jūreiviai juos naudoja nuo neatmenamų laikų. Neišvaizdus virvių pakulų, špagato, kanapių pluošto ir dar nežinia ko kūlys saugo laivo šoną nuo dūžio į molą, taip pat apsaugo ir molą. Jis sugirgžda, galima sakyti, surauda, kai laivo svoris jį staiga primyga. Tokią akimirką – trumpą, bet pakylėtą – išryškėja mažojo kranco pasiaukojimas ir nepakeičiamumas. Plaukiojant ar kraunant krovinius krancai džiūsta šalia lynų arba guli su virvėmis, numestomis ant denio. Pamirštama, kad jie saugojo laivo grožį ir molo ilgaamžiškumą, šitaip Viduržemio jūros kraštuose pamirštama daug kuklių dalykų“ (p. 28)
„Jūros kvapus užuodžiame artėdami prie kranto, juos prisimename toldami nuo pakrantės. Jie skirtingi auštant ir vakarėjant, pučiant vėjui ir lyjant, stojus karščiui, spaudžiant šalčiui. Aplinka juos keičia arba pripildo pušų ir jų sakų aromatu, sudžiūvusių dumblių, jūržolių, viksvų, kryklių ir dar dievaižin kieno kvapais. Kvapai aitresti ten, kur bangos užlieja nerijas ir sudūžta į uolas, arba ten, kur saulėje išgaruoja visa, kas gali išgaruoti, ypač vietose, kur jaučiama ir druska. Krantas kvepia jūra, jūra – krantu. Uostas turi savo kvapą, kuris keičiasi nuo molo prie molo. Viduržemio jūros gyventojai yra įsitikinę, kad jų jūros dalis kvepia maloniau ir svaigiau už visas kitas jūras“ (p. 38)
„Švyturiai yra visuomeniniai statiniai. Jie skiriasi savo architektūra ir padėtimi; pastatyti matomose vietose – ant kalvų, uolų, molų; pažymėti įvairaus mastelio žemėlapiuose. Švyturiai rūšiuojami pagal tai, ar supami jūros, ar sausumos, kiek yra atskirti arba stovi atokiose vietose, kiek susiję su artimiausiais uostais ir ar patys gali vadintis uosto švyturiais. Jie skiriasi ir pagal tai, kam šviečia ir iki kur jų šviesa siekia. Švyturyje dirbantys žmonės dažnai panašesni į vienuolius nei į jūreivius. Jie keisdavo vienas kitą tarsi sargybiniai tvirtovėse, vairininkai laivagalyje, tartum dvasininkai per pamaldas. Beveik kiekvienas iš skęstančiojo laivo išsigelbėjęs žmogus namuose laiko pasikabinęs votą ir švyturio atvaizdą. Viduržemio jūros jūreiviai žada daugiau nei gali išpildyti – vienintelis jų pasiteisinimas turbūt yra tas, jog jie patys tiki savo pažadais“ (p. 43)
Taip, mielieji, taip, norėčiau tučtuojau čia pat Jums imti ir perrašyti visą „Viduržemio jūros brevijorių“. Priminti jūras, kurias įveikėme kartu – Adrijos, Egėjo ir Jonijos, Kretos, Ligūrijos ir Tirėnų, Alborano ir Balearų; vardinti salas, kurias matėme ir kuriomis žavėjomės: garbinga Malta su jos Ordinu, Dzeuso gimtine Kreta, šlovinga Sicilija su visomis jos šeimomis, akiplėšiškoji Maljorka, druskingoji Ibiza, neprieinamoji Menorka ir mažulytė Formentera. Norėčiau suminėti miestus – nuo septynių kalvų Romos, šventosios Jeruzalės, didingosios Aleksandrijos iki uždarojo Dubrovniko, piratiškosios Terragornos ar imperatoriškojo Ajjacio, kuriame gimė pats Napoleonas… Ech, visi jie savaip gražūs, o kiek dar jų liko nepaminėta!
„Gold of Lithuania“ organizatorių ir rėmėjų vardu dėkojame, kad buvome visus šiuos trejus metus kartu. Per juos plaukimas daug kam iš mūsų tapo troškuluy, menu, aistra, o gal net dar kažkuo daugiau. Tik nepamirškime vieno – pažadų, dalintų naktimis po žvaigždėtu dangumi, išsupti bangų ir prapūsti vėjų – „pažadu, kad dar tikrai plauksime kartu!” Šimtu procentų. Lygiai taip pat ir aš jums žadu – rašyti.
Viduržemio jūros jūreiviai veltui pažadų nedalija; jūreiviai patys tiki savo pažadais. To, svarbiausia, ir linkiu: „niekuomet nepamirškime“.
„Žaibas“, vakarienė „Triptikas“ ir buriavimas įlankomis
Ciudadela, Menorca – Port de Bonaire, Maljorka
„Patemk šotą! Girdi?! Ar tu mane girdi? Bl… nuplėš grotą?!!!” – girdžiu, šaukia kairėje. Vėjas vis stiprėja. Gūsiai – iki 30 mazgų. Neskaitant bandymo įveikti Lijono įlanką, tokio smagaus vėjo dar neturėjome. Taip, buvo 20 mazgų, kai plaukėme iš Ibizos į Javea, šiek tiek krenavome, bet toli gražu ne šitaip.
Julius, atsisėdęs prie daviklių, stebi vėjo greitį. „Dar vienas gūsis, pasiruoškite! – šūkteli. – Dvidešimt aštuoni!”. Aštrus halfvindas. Šoninė banga, jachta lenkiasi stiebu arčiau vandens paviršiaus – nuostabybė. Malonus virpuliukas, širdis prisipildo adrenalino. Supa vis stipriau. Kovoti su stichija, o gal… kam kovoti?
„Velnias, laužia į bročingą!” – Donatas įsiręžęs laiko šturvalą. Jachta taip palinkusi, kad ją vis sunkiau nulaikyti. Nekalbant jau apie kursą. Dešimt, o ir dvidešimt laipsnių čia jau nieko nereiškia. Maršrutą pasirinkome paprastą – iš Menorkos nuplaukti į gražią įlankėlę Maljorkoje ir ten užsiinkaruoti. Tiktai tarp salų pietų vėjas Sirokas susilieja su Mistraliu ir draugiškai šoka suktinį.
„Po poros valandų priartėsime prie salos, sumažės ir banga ir vėjas“, – iki manęs atskrieja kapitono žodžiai. Žinau. Bet kaip išmokti pakinkyti šitą vėjo žirgą?
Stoju už šturvalo. Panašu, tik dabar pirmą kartą suprantu, ką reiškia vėjas. Keista, ar ne? Ką tai reiškia kilti ir kas yra kristi nuo vėjo. Šis jausmas bangų išplautą galvą pripildo netikėtų pojūčių. Kai kyli, atidžiai stebi vindekso rodyklę. Tam, kad išlaikytum norimą aštrumą, tačiau negautum kaip nepilnametis į nosį, kitaip – stakselis pradės plazdėti ir jachta praras savo greitį. Kai krenti, leidiesi pavėjui, jachtos greitis auga, tačiau prarandi kursą.
Priekyje iškyšulys. Kiekvienas stipresnis gūsis, kurį jauti nuogu kūnu, siunčia nenumaldomą signalą kilti. Atsistoji prieš bangą, kaipmat sulėtėja vėjas. Prarandi mazgą, pusantro. Banga laužia šturvalą, o iškyšulys vis artėja.
„Pasiruošt vendui!” – šūkteli Donatas. Trumpas subruzdimas prie gervių – pasirodo, per dešimt buriavimo dienų galima pažinti šiek tiek buriavimo paslapčių. Sužinoti pagrindinius terminus. Išmokti pildyti laivo žurnalą. Patiri buriavimo dvasią.
„Norėčiau šalto dušo“, – sako Mobis. Ir staiga banga – šliūkšt jam per nugarą… Kartą, kitą. Prie ploterio stoviu aš šlapias iki apatinių. Šalia spjaudosi kapitonas: banga supylę kokį puskibirį jam į burną. Sūri, bjaurybė!
Nuotrauka ne iš tos dienos. Pora dienų anksčiau. Kai stichija supa ir mėto po kajutkompaniją visus ne vietoje padėtus daiktus, daug neprifotografuosi. O ir nereikia. Mūsų, šiek tiek patirties turinčių buriuotojų, įguloje lygiai pusė. Tik trys iš šešių. Rimtesnėmis sąlygomis vendui kaip tik tiek ir reikia.
„Mobi, patemsi „genutę“? – klausia Donatas. „Žaibas“, – atsako jis.
Žaibas Mobiui – tai sumušimas kumščiais. Iš paauglystės atkeliavęs ritualas, sutvirtinantis, nuraminantis arba pralinksminantis. Kamuolinis žaibas, kurio niekada niekas nematė, tačiau visi bijo; pumpurinis žaibas, dvigubas ir trigubas žaibas, alaus žaibas, romo žaibolaidis. Sunku, aišku, iliustruoti šį fenomentą, bet pabandysiu.
Kaip tik prisiminiau tokį anekdotą iš antrojo etapo įgulos. Vienas įgulos narys pamėgo miegoti kokpite. Kartą po audringo vakarėlio draugas iš kitos jachtos taip ir nustebo: „Tu ką miegosi kokpite?“ „Taip“, – paprastai atsakė anas. „Eik tu! Negi nejauti rasos?“ – dar labiau nustebo pirmas. „Koks skirtumas – Rasa ar Daiva…“, – numojo ranka. Žaibas. Pavykęs kalambūras. Kas kad buitinis.
Pagaliau po septynių valandų tikro buriavimo pasiekiame įlanką. Pavargę, bet laimingi…
Tolumoje matome švyturį, užplūsta ramybė. Staiga prisimename, kad nuo pusryčių nė kąsnio burnoje neturėjome, o po inkaruotės, žiūrėk, jau ir saulėlydis.
Sumetame, kad, ko gero, esame pirmieji lietuviai atklydę į šį prabangiausią pasaulyje viešbutį po atviru dangumi. Naktį virš galvos turėsime tiek žvaigždučių, kad nesuskaičiuosi. Tik mums jis nekainuos nieko. Metame inkarą. Jachta lėtai sukasi maždaug 60-70 laipsnių amplitude aplink. Kažkuo primena vaikystę Palangos atrakcionuose – pamenate tokią supynę „Laiveliai?“ – juokauju. Žaibas? Ne, tikras laivas.
Ilja kajutkompanijoje marinuoja vištieną aluje. Stebime pelengus. Vienas iš jų – kateris, užsiinkaravęs netoliese. Ant saulėlydžio nutvieksto denio žaidžia vaikai – berniukas ir mergaitė. Ir kas sakė, kad buriavimas vaikams pavojingas? Daugelyje uostų matėme, kaip žmonės keliauja su vaikais, kartą – ne su žindomu kūdikiu. Ech, kad taip mums savo vaikams parodžius tokį grožį, kokį patiriame dabar? Atsidūstame.
Pasiilgom šeimų, namų. Asmeniškai aš – sūnaus, kurį glaudžiau prie krūtinės bemaž prieš mėnesį. Pažins tokį pasikeitusį? Nuplikintą Viduržemio saulės? Apaugusį pirato barzdaplaukiais? Pūslėtomis rankomis ir nusvilusia gyvatės oda? Buriavimas tuo ir įdomus, kad buriuodamas patiri visą emocijų spektrą. Nuo baimės iki ekstazės. Užtenka ir juoko, ir ašarų. Kažkur atmintyje įplyšęs lieka namų peizažas ir kartais iki skausmo kankinantis ilgesys…
Paeiliui nusileidžiame į dušą ir tik tuomet ateina metas valgyti. Kai jachta saugi ir švari, visos virvės surištos į buchtą, o įgula nupraususi dienos druską. Vakarienė – tobulas triptikas: aluje marinuota ir ištroškinta višta, ispaniškos bulvės su mėsos kukulių užpilų ir šviežių daržovių salotos. Glostome pilnus pilvus, Dieve, kaip buvome išalkę! Vis dar pučia švelnus brizas, tačiau jachtą inkaras laiko pakankamai tvirtai. Galų gale mes galime būti ramūs. Galime leisti sau daugiau taurę vyno ar lašą romo.
Tuomet šešiese pasėdėjome. Tie patys juokeliai. Anekdotai. Apie moteris. Apie žydus, negrus ir gėjus. Kurgi kitur, jei ne laive atsiplėši nuo suknisto politkorektiškumo ir tolerastijos. Šeši vyrai dvylikos metrų jachtoje glaustosi dažniau nei žydrųjų klubuose. Moterys, būkite, ramios – taip jie tikrina vienas kito vyriškumą.
Už borto tamsu, nors į akį durk. Raibuliuojančiame vandenyje atsispindi Port de Bonaire vartų žiburiai. Taip tobula, kad nesinori nė šnekėti.
Labanakt.
