JŪRINIS SONETAS

32° 11′ N 29° 45′ E (Naktis pakeliui į Aleksandriją)

Išplaukiu į Tave

Po Vakario vėsa

Nes širdis atvira,

O siela – lyg palaidas stakselis

Sugrįžtu: taip tvanku -

Į save – lyg pirato kajutėj

“Gero vėjo! – šaukiu. – Ėj, ėj!”

Mano burė – tik laimės vekselis

Ne nuo bangų

Plyšta burės

Nuo vėjų

Ne nuo jų bortas dūžta

Aš su Tavim

Nespėju

2010 07 27

Daugiau

Vakar, rugpjūčio 11-ąją, šiumetės “Gold of Lithuania” kelionės dalyviai buvo priimti Vilniaus miesto savivaldybėje. Svarbiausia susitikimo žinia – “Gold of Lithuania” misija įvykdyta, pasiekta Šventoji Žemė. Tiesa, pati misija dar nesibaigė. Jau rengiamas kitų metų plaukimas, pavadintas “Radvila-Našlaitėlis. Jaunystės keliais”.

Trečiųjų metų kelionė 2011-aisiais orientuosis į akademinių ryšių stiprinimą, mat daugiau nei prieš 400 metų tuomet keturiolikmetis Radvila-Našlaitėlis trejus metus mokėsi tuometinės Galijos universitetuose. Dėl to 2011 vasarą “Gold of  Lithuania” ketina aplankyti Ispaniją, Portugaliją, Maroką, Balearų salyną ir Pietų Prancūziją.

Susitikimo metu “Gold of Lithuania” įgulų nariai perdavė Viduržemio regiono miestų dovanas Vilniaus merui: įvairius suvenyrus ir reprezentacinę medžiagą. Šiais metais buriuotojai aplankė 16 Artimųjų Rytų uostų bei keturias valstybes: Turkiją, Kipro salą, Izraelį, Egiptą. Per mėnesį keturios jachtos įgulos įveikė 1.600 jūrmylių.

Susitikimo su Vilniaus miesto atstovais metu “Gold of Lithuania” komanda perdavė svečių šalių miestų dovanas Lietuvos sostinei.

O štai čia į dovanas Vilniaus miestui galite pažvelgti iš arčiau:

Galiausiai siūlome užmesti akį į dalį (iš viso šių metų plaukime dalyvavo apie 30 žmonių) “Gold of Lithuania” įgulos:

“Gold of Lithuania” projekto įgulos ir organizatoriai nuoširdžiai dėkoja jachtos Kapitonui Dariui Vinkevičiui ir kitiems geriems žmonėms, be kurių ši kelionė nebūtų pavykusi.

Taip pat primename, kad norintieji dalyvauti kitų metų plaukime gali jau dabar kreiptis adresu info (ant) goldoflithuania.com.

Pabaigai – kelios nuorodos į straipsnius apie šį susitikimą:

“Gold of Lithuania”: istorinė misija įvykdyta (geroszinios.lt)

Radvilos Našlaitėlio žygį atkartoję lietuviai patyrė Izraelio pasieniečių apklausas (lrytas.lt)

„Gold of Lithuania“ įspūdžiai iš kelionės į Šventąją Žemę (laikas24.lt)

Daugiau

Kaip buvo kalbėta susitikimo metu, Egipto ir Lietuvos atstovai ieškos būdų investuoti į chemijos ir biotechnologijų pramonę, taip pat bus intensyvinami prekybiniai ryšiai. Svarbu paminėti, kad Egipto atstovai pažadėjo rūpintis laivybos linijos Klaipėda-Aleksandrija atidarymu. Tai galėtų duoti daug naudos tiek Lietuvai, tiek Egiptui. Ekonominiu požiūriu, mūsų valstybei Aleksandrija galėtų tapti vartais į Afrikos rinką, o egiptietiški gaminiai Baltijos šalis ir Skandinaviją galėtų pasiekti per Klaipėdą.

Lietuvos garbės konsulas Aleksandrijoje Ahmed Mounir Ezz El Din šių metų rugsėjo mėnesį organizuoja Egipto verslininkų vizitą Lietuvoje. Jo metu svečiai tikisi užmegzti naudingų pažinčių, kurios padėtų sutvirtinti abiejų šalių ekonominius ryšius, taip pat pasirašyti tarpusavio bendradarbiavimo sutartis.

Apie Lietuvos buriuotojų vizitą Egipte rašo „Al Alam Al Youm“ („Pasaulis šiandien“) laikrašis. Siūlome susipažinti su straipsniu. Tiesa, jis egiptietiškai…

Daugiau

Faktas. Visos įgulos, keliavusios viename laive, turi tą pačią nuotykio dvasią.

Galiu drąsiai ir neabejodamas pasakyti, kad kiekvienas atrado tai, ko viduje troško.

Vienam tai buvo meilė jūrai ir vėjui, kitam – milžiniškas kiekis alaus (beje, vietos lietuviams ir litvakams išdalintas labiau nei išgertas). Trečiam galbūt didžiausią įspūdį padarė kaklaraištis, gautas dovanų iš Tel-Avivo mero rankų, o ketvirtam – draugystės įrodymas Paphos mieste Kipre, susidūrus su įpykusių taksistų gauja…

Penktas galbūt prisimins jachtos plovimą, milžiniškus kiekius vandens, kuriuos tenka nuleisti tam, kad jachta būtų švari. Šeštasis pamąstys apie apie audras jūroje, apie švyturius, apie karinius laivus ir mažą žvejo valtelę numestą tarp tinklų ant kranto Akros uostelyje. Visi šie prisiminimai mums visiems vienodai brangūs, nes išgyvenome juos visi kartu, vieni plaukdami – kiti sirgdami už plaukiančiuosius šiame tinklalapyje, “Facebook” grupėje ir SMS žinutėmis.

Ir nesvarbu, kad susitikęs savo įgulą septintas pasakos: “O tu žinai, kad saulė jūroje teka po 5 penkiolika?” Aštuntas nežinos, nes jis budėjo toje vachtoje, kuri prasideda besileidžiant saulei. Saulėlydis, nušviečiantis saulės taką jachtai,  matyt, ir yra pati didžiausia palaima įgulai. Tam, kuris stovi už šturvalo, laimė vesti. Tiems, kurie žiopso iš kokpito, laimė – stebėti. Visų laimė yra ta pati. Tik mes, žmonės, kartais mėgstame ją savintis.

Bergždžiai.

Kai kurie pokštai, matyt, dar ilgą laiką klajos legendomis iš lūpų į lūpas: “To all ships, to all ships!!” Arba “Viktor-Sierra-India-Echo-Maikl-Sierra-Oskar-Sierra-Alfa-Tango”. Tiesą pasakius, nebūtume plaukę į Izraelį, galbūt ir nebūtume taip greitai išmokę.

Galų gale iš naujo atrasti seni geri dalykai…

Prisimenate?

O aš asmeniškai norėčiau, kad ši kelionė mums išliktų ne tik kaip nuotykis, o kaip kelionė į Pažadėtąją Žemę. Buvo žadėta, kad ją pasieksime ir mes ją pasiekėme. Be ypatingos pompos. Bet oriai iškeltomis burėmis.

Netgi tie, kurie fiziškai ir neįžengė į Jeruzalę, pabuvo joje kartu su mumis.

Ir niekas niekada iš mūsų to neatims:

Daugiau

Yah, al-Iskandariyya! Vienas iš žymiausių miestų pasaulyje. Megapolis, kuriame gyvena – skirtingais paskaičiavimais – nuo 4 iki 8 mln. gyventojų. Didžiausias Egipto uostas, aptarnaujantis apie 80 proc. šalies importo ir eksporto. Galų gale industrinis centras, kuriame apstu visko – nuo medvilnės iki druskos, nuo dujų gavybos iki juvelyrikos.

Ir štai mes čia, po dviejų parų jūroje. Kaip jau rašiau anksčiau, Aškeloną palikome gal net pernelyg greitai. Išplaukėme netrukus po to, kai susitvarkėme dokumentus. Šiek tiek teko pakeisti maršrutą, nes susitikimas su Aleksandrijos valdytoju jau buvo suderintas. Berods iš pradžių dar planavome užsukti į Port Saidą (Bursą), tačiau šių planų teko atsisakyti. Juo labiau, kad štilis – jūra rami kaip bala Vilniaus senamiestyje. Nykumų nykuma – tik prabėgančios naftos ar dujų platformos leidžia pajusti, kad kažkur egzistuoja civilizacija.

Paskutinę plaukimo naktį pakilo vėjas. Pagaliau išjungėme dūzgiantį dyzelino variklį. Tamsi nakties marška su žvaigždžių inkliuzais, ramus Beethoveno 3-asis koncertas fortepijonui ir orkestrui – likusi įgula miega, tik mudu su Vytu budime ir kapitonas Darius kaip visuomet šuns vachtoj – tai nusnūsta, tai vėl prabunda.

Aplink žiburių gausybė, nebūtų Dovydėnas mokęs, kaip juos pažinti, akys raibte apraibtų. O įdomiausia tai, kad egiptietiška realybė nuo vadovėlinės skiriasi kaip smala nuo vandens. Ištisos žvejų flotilės, jei ne šimtai tai dešimtys traluojančių laivų – tik spėk žvalgytis.

Į Aleksandro Didžiojo vardu pavadintą miestą įplaukėme artėjant susitikimo valandai. Jo ekscelencija ambasadorius Voveris vėliau sakė, kad dar kiek ir „būtų užrišęs šį reikalą“. Prisiskambinti mums neįmanoma, mobiliojo ryšio atviroje jūroje nerasi, „ech, prašapo kažkur našlaitėliai, kur jūsų vantai, kur jūsų falai, kur jūsų burės?“ Susitikimas su Aleksandrijos valdytoju numatytas pirmą. Dabar jau vienuolika, rengiamės įplaukti į uostą, o variklis kažko ima gesti…

Po vandeniu mėlynųjų medūzų – tuntai. Nudilgins, gal ir ne paralyžius, tačiau skaudės taip, kad mažiausiai savaitę inkši. Gerasis Domas nėrė kartą, nėrė kitą – nė velnio nesimato. Paburzgė variklis, išspjovė celofano gabalą iš po sraigto: gal čia jis buvo kaltas?

Uoste skambiname ambasadoriui. Nuostabus žmogus, dėkui jam už vargą, kantrybę ir triūsą. Susitinkame uosto viršininko kabinete. Situacija, pasirodo, kur kas sudėtingesnė. „Įplaukimo į Egiptą dokumentus reikėjo susitvarkyti Port Saide, nežinojote?“ – sako. Gūžčiojam su kepu pečiais: „Inshallah“. Septyni drūti arabai vyrai su mūsų ambasadoriumi surėmę galvas sprendžia mūsų problemą. De facto Aleksandrijoje jau prisišvartavome, de jure – esame čia nelegaliai. Teoriškai arklys, praktiškai nepasikelia. Pradėjus dabar tvarkyti dokumentus, su egiptietiškais greičiais užtruksime šešias-septynias valandas. O visą tą laiką įgula negali palikti laivo.

Galų gale šiaip ne taip sudarome tokią sutartį: „Sugedo mūsų laivo variklis, todėl pasiprašėme leidimo įplaukti į Aleksandriją“. Senas geras lietuvių jūreivių triukas.  Kepas šypsosi: „Juk iš esmės kaip ir nieko nepamelavome – variklis tikrai šiek tiek streikuoja“. Įsiforminome ir štai oficialiai mes jau esame Aleksandrijoje. Istorinis įvykis: Lietuvos buriuotojai pasiekė Egiptą. Taip, mes čia. Ir apie tai liudija plazdanti mūsų trispalvė.

O toliau  – viskas kaip pasakoje. Nesvarbu, kad už uosto vartų išeiti negalime. Jeigu kalnas neina pas Mahometą, kas pas jį ateis? Teisingai! Spaudžiu jums dešinę: Aleksandrijos provincijos valdytojas pats atvyks pas mus. Susitikimas vyks jachtklube, po to – iškilmingi pietūs ir nuoširdus bendravimas. Sėdime su jaunaisiais Aleksandrijos verslininkais ir atsistebėti negalime: judrūs, energingi, kupini idėjų, nenustygstantys vietoje. „Kodėl lietuviai vengia turėti verslo reikalų su arabais?“ – šiuo klausimu mėtomės tarsi tinklinio kamuoliu. „Aaaa, mentalitetas…“ – linguoja galvą Lietuvos garbės konsulas Egipte Ahmed el Akkad. Kur mums rasti rozetės akmens vertėją?

Pats susitikimas – greitas ir neskausmingas. Viskas tradiciškai fantastiška: apsikeitimas dovanomis, neįtikėtina, bet stilizuotas rozetės akmuo nuo šiol puoš „Gold of Lithuania“ muziejų. Prakilnias mandagumo frazes kiek pakoreguoja jaunutė vertėja. Bet esmė aiški. Kokią žinią išgirdome iš Aleksandrijos valdytojo? „Mes norime bendradarbiauti su Klaipėda“, – ir žodžiais, ir gestais sako jis. Gražusis mūsų uostas jo lūpose virsta „Kleipyda“, toks tas arabiškas akcentas.

Ir čia mes išsitraukiame Klaipėdos mero laišką su kvietimu apsilankyti. Informaciją apie 2011 metų rugpjūtį įvyksiančią Didžiųjų laivų regatą. „Ar atvyksite pas mus kitąmet?“ – šypsomės. „Būtinai, su twinning sutartimi“, – lygiai taip pat šypsosi Ahmedas. „Inshallah?“ „Inshallah!“ Arba kaip Dievas duos.

Krevetės ir kalmarai pietums, ir už mūsų nugaros jau spingsi Aleksandrijos švyturys. Artimiausias tris paras praleisime audringoje Viduržemio jūroje.

Daugiau

Čia stovi miestas, nuo senų senovės Aškelonu vadinamas. O dar 2008-aisiais šiose apylinkėse griaudėjo sprogimai…

Įgula pasikeitė Tel-Avive. Ir vėl viskas tobula – prisijungė ilgai laukti Domas su Vytu, Eglė, Linas ir Ingrida. Likome devyniese, kadangi Neringa neatvyko. Antra vertus, tuščia jos – jūra nemėgsta laukti. Faktas yra faktas: reikia plaukti, vadinasi, reikia.
Iš Tel-Avivo išėjome gilią naktį. Kodėl?  Kaip rašoma visose locijose, į Izraelio uostus naktį įplaukti praktiškai neįmanoma.

Saugumo reikalavimai. Dėl to ir visus planus dėliojome taip, kad Aškeloną pasiektume ankstyvą rytmetį. O mūsų ten jau laukė.
Jeigu žvelgtume istoriškai, senasis Aškelonas buvo žinomas jūrų uostas dar Neolito laikais. Kanaano žemė, minėta senuosiuose žydų raštuose. Miestas, valdytas filistinų ir asiriečių, babiloniečių, graikų ir finikiečių, persmelktas senovės romėnų ir persų dvasia, galų gale sugriautas 1270-aisiais turkų mameliukų.

Šiandien viso to nematyti. Tiktai iš žmonių pasakojimų gali išgirsti, kad didvyriui Samsonui būtent čia plaukus nukirpo patvirkusi Dalila. Būtent šiame Izraelio mieste, kurį nuo Gazos ruožo skiria vos 20 kilometrų, vaikus nuo mažens gąsdina Hamas kovotojais: „jeigu tu, vaikeli, nevalgysi pusryčių, į tave trenks sprogstanti raketa…“.

Humoras, aišku, humoras. Juodas, savaime suprantama, juodas. Bet kaip gi nejuokausi, žvelgdamas į sparčiai kylančius naujus pastatus, draugiškus žmonių veidus ir mielas šypsenas? „Taip, mes gyvename karo sąlygomis“, – pripažįsta Aškelono vicemerė Sofia Beili. Ir čia pat priduria: „Bet Izraelis yra stipresnis už visus ir visus nugalės“.

Šiuolaikinis Aškelonas įsikūrė 1948 metais. Atstatytas iš griuvėsių. Pakilęs iš pelenų tarsi Feniksas, kuris nenori numirti. Auksinė vieta. Naujų galimybių ir milžiniško potencialo miestas. Kaip pajuokavo mus po miestelį vedžiojęs uosto viršininkas: „Aškelonas – tai miegančioji gražuolė“. Tik mūsų kalba jis vyriškos giminės, bet ar tai ką nors keičia? Pabūti jame, pasiturkšti neįtikėtino grožio paplūdimiuose, aplankyti nuostabų sodą, pasigrožėti tuo, kas ir kaip čia vyksta.

Sparčiai kylantys kultūros namai, įsisteigusi kolegija, besivystanti pramonė, nauja marina buriuotojams. Nesvarbu, ką sako žmonės iš Tel-Avivo, atseit Aškelonas niekam tinkama vieta, esą čia keliasi tik rusai repatriantai ir žydų tikėjimą priėmę etiopai. Viskas čia tobula. Visų pirma, pigiau, greičiau ir geriau. Žmonės čia nesiilsi ir netinginiauja taip kaip arabiškoje Jaffoje. Jie čia dirba.

„Tik kodėl čia nėra lietuvių?“ – šis klausimas mums neduoda ramybės jau kuris laikas. Strateginė vieta – ranka pasiekiama Jeruzalė ir Negyvoji jūra, iki naktinio Tel-Avivo gyvenimo vos keturiasdešimt minučių automobiliu. Gyvenk ir žvenk! Kam keliauti į Turkiją, kam belstis į kokį šlamšto Tunisą, kai gali vienu šūviu nušauti tris zuikius iškart.

Ne veltui Sofia Beili įsižeidžia, kai pasakome, kad Aškelone užtruksime vos kelias valandas. Prisipilti kuro, vandens, užpildyti muitinės dokumentus, pasidaryti „transit-log“ ir – į jūrą. „Mes grįšime“, – žadame. Su šeimomis, su žmonomis ir vaikais. Pasiilsėti. Pabūti. Nusnūsti minutėlę miegančiojo gražuolio glėbyje…

Sudie, Aškelone. Šalom, Aleksandrija!

Daugiau