Parsisiųsti galima čia Gyvenimas po buremis (Verslo klase)

Smagu pramankštinti ranką ir prisiminti tai, kas geriausia.

Linkėjimai visoms įguloms!

Daugiau

-          Ką man daryti?! – ataidi pavėjui.

-          Užklampiuok šotą!

-          Ką???!!!

-          Įtempk stakselį!

-          Ką?!!! Nieko negirdžiu!

-          Staksel-šotą įtempk!

Su Galve atsisveikinau… Mažiklės įlankė, žinoma, ne Lijono, bet įtampos ir įspūdžių – sočiai. Klasikinė škiperiška situacija: prieš plaukimą neparodyti įgulai, ką ji turės daryti. Nors laiko buvo apsčiai. Toks ir kapitonas, aišku, pripučiamo „dindžio“. Bet greta burlentės – jau beveik laivas.

Ačiū, pamoką išmokau: vienas sėdi už vairo, kitas – dirba su stakseliu. Kai banga laužia vairą į bročingą, ir akimirkai jo nepaleisi. Kai pučia vėjas ir šniokščia bangų mūša, perduoti komandą ne taip paprasta. O kai įgulos narys ar narė dar neprisimena, kas yra staksel-šotas? Kur buvo mano galva? Parodyti, kaip užklampiuoti stakselį, užtrukčiau kelias akimirkas, o adrenalino būtų šiek tiek mažiau.

Taigi šeštadienis. Elektrėnų marios, Šiaurinė pusė, Mažiklės įlanka. Vėjas ziud-ziudvestas, 10 – 15 mazgų dieną, po trijų valandų žadėjo iki 17-19, tačiau kas ir kaip ten buvo žino tik matę ir buvę. „Žmogus išėjęs iš šventyklos jau kitoks negu į ją įėjęs“, – sakė senųjų tamplierių išmintis. Perfrazuojant: žmogus, išlipęs iš katamarano, jau kitoks negu į jį įlipęs. Ypač, jei gauna su giku per makaulę. Dėkui dievui, traumų šįkart nepasitaikė.

Ačiū, Augustinui (senas burlentininkas), užrodžiusiam Šiaurinį spotą prie marių. Įlanka jam aišku ne tokia dėkinga, nes katamaranui dar geriau, kai iš pradžių vėjas šiek tiek uždengtas: kol nusileidžiu vairą ir išskleidžiu stakselį ir susitvarkau virves, truputį užtrunku. O toliau – 8 mazgų greičiu į kitą marių pusę. Vanduo tykšta į visas puses, bangos – iki 0,5 metro aukščio, mažytės keteros tik purlsuoja aplinkui, pasakysiu, net Baltijoje per Žolines buvo ramiau.

Kursas – baidevindas elektrinės link, vėliau – vendais, vendais iki salos, tai ašriau, tai bukiau, o paskui bakštagais, pavėjiniu kursu atgal į stovyklavietę. Pridedu žemėlapį, gal kam įdomu.

Analizuoti savo maršrutus visuomet įdomu. Iš to gali susidaryti įspūdį apie savo kaip buriuotojo charakterį. Esu atsargus, matyt, kaip škiperis, saugumą irgi kelčiau į pirmą vietą. Apdairus – grįžti esu linkęs pavėjui. Ir įvairovę mėgstu labiau negu ekstremalumą, jei matau, kad katamaraną verčia, jau geriau atleidžiu grotą… Sorry.

Ką dar galiu pasakyti iš įspūdžių? Venduoti prieš stiprų vėją su katamaranu jau sudėtingiau… Vis tik lengvutis, papuola į gūsį gūsio, jei stakselio greitai nepermesi, vėjas užspaus grotą ir „ales“ vendui. Stakselis ima blaškytis, prarandi inerciją, banga užlaužia varą ir vėl grįžti į pradinę padėtį. Belieka halsas.

Šiek tiek video – kol kas pats smagiausias praplaukimas :)

Šalia įsikūrė burlentininkai. Su susidomėjimu stebi katamaraną. Kažkas naujo? Kompanija susirinko nemaža – jau minėtas Augustinas su šeima, Jonas su žmona ir dviem mergaitėmis. Gyvenimas virte verda. Zujam pirmyn atgal su burėmis.

Ir – kaip visada viskuo susidomėjusi mažųjų švartuotojų komanda.

- Liudvikai, pasakyk grotas, a?

- Ghota…

Kokia, klausite, pramoginė dalis? Šašlykai, žinoma!

Koks Užkalnis galėtų ironiškai papostringauti apie lietuvių pomėgį paežerėse kimšti šašlykus ir gerti bambalinį alų, bet man tai patinka. Turbūt esu iš tų tūlų lietuvių, kurie po 7 valandų galynėjimosi su vėju galėtų sukimšti arklį. Pats marinavau kiaulytę: 1 kg. sprandinės, 1 kg. mentės, sluoksniuoti: rupi druska, juodieji ir raudonieji pipirai, po žiupsnį garstyčių ir kmynų sėklų, galvutė česnako; užpilui – po tris šaukštus – balzamiko, alyvų aliejaus ir vandens, plius šaukštas medaus. Ant iešmo ir karštų žarijų, pramaišiui, riebesnis, liesesnis.

Laižė pirštus visi. Nuo mažiausio iki didžiausio.

Na, o vakare, sodyboje, krepšinio Lietuva-Gruzija paskutiniai akordai, stiklinaitė “Cuba libre”. Rankos pradriskusiomis pūslėmis, padai – subraižyti pakrantės akmenų – vis tiek laimingi. Diena – 10 balų.

-          Žinai, man patinka kovoti su vėju, – sako Augustinas.

-          Gal imtis? Rungtis? Galynėtis? – svarstau.

-          Man ir kovoti gražiai skamba, o tau?

-          Net nežinau…

Kovoti su vėju – kaip ir su vaiku – beprasmiška, vis tiek jis elgsis taip, kaip nori, tau teks prisitaikyti. Pasitelkti jį savo kursui, pažaboti jį savo burėmis, – čia galima suprasti. Kur jau ten kovoti, ech! Įdomiausia turbūt ir yra požiūris. Prisilietimas prie gamtos, oro stichijos, kurioje bene geriausiai atsispindi visa buriavimo dvasia. Kaip matai savo santykį su tuo, ką veiki gyvenime.

Nors, antra vertus, jei kas nori kovoti, prašom. Tiesą pasakius, užsimaniau išbandyti burlentę.

Tik reikės kitą kartą namie palikti katamaraną…

Daugiau

„Konfiskuoti, o paskui – sunaikinti!” – pasakė prokuroras. (Nesijaudinkit, čia jis kalbėjo ne apie mūsų katuką, o apie žolę). Žolinių rytą Palangoje prisiminiau tą juodą Justo humorą, tiesa, toks humoriukas, matyt, ir yra prokuroriškas – nėra ko norėti. Pamenu, tada prieš porą savaičių sėdėjome „Slėnio“ kempinge, ir kalbėjome apie Liudviko krikštynas. Toks tas žmogaus gyvenimas – vieną dieną aplanko saugumiečiai, kitą – leidi laiką su prokurorais.

¼ arba 25% Taip galėčiau apibūdinti trečiąjį „Žaibo“ test-drive Palangoje. Kodėl vertinimas toks? Ogi todėl, kad iš 4 planuotų dienų paburiavome vieną. Penktadienį aplink pajūrį siautė škvalai ir liūtys, atsiprašant, tas pietvakarių „myžalinis“ apšlapino visus mano planus. Sekmadienį buvo štilis, o pirmadienio rytą pakrante dvelkė tokie silpni gūsiai, kad nedrįsau net savęs nervinti – vis vien būtų tekę irkluoti. Juoba, kad pirmadienio vakarui reikėjo rengtis atgal į Vilnių.

Nepaisant viso to, šeštadienis buvo perfecto! Prie jūros praleidau nei daug nei mažai, t.y. kone 10 valandų. Tėtis padėjo nusigabenti katamaraną iki Palangos gelbėjimo stoties, vėliau prisijungė Rimantas su Marčiumi,  susirinkome ir išsistatėme visame gražume. Vėjas 7 mazgai, prognozės rodė gūsiais iki 10 mazgų, bangavimas – 1 balas, sakiau, gerai, kad vėjas atsisuko iš Rytų, gal net kiek iš Šiaurės Rytų, nuslopo banga, todėl ne taip sunku būdavo nuleisti „Žaibą“ į vandenį.

Katamaranas su bure. Vėliavą pririšau ant senos meškerės stiebo. Ačiū Tomui Žulkui, Jonui Pirožnikui ir visai Palangos gelbėtojų komandai! Priėmė į savo būrį, ir leido kaimynystėje „tūsintis“ visą dieną pirmyn-atgal, į jūrą, iš jūros. Tegul „bulvaras“ vapa per teliką ką sau nori, žmonės sukalbami ir geranoriški. Juoba, kad malėmės po farvaterį kaip išprotėję. Kai vėjas pučia nuo kranto, grįžinėjant tekdavo ne kartą venduoti pačiame farvateryje. Žinoma, tas farvateris teskirtas vandens motociklams, kad jie galėtų išplaukti nenuskynę kokio nors pusgirčio poilsiautojo galvos.

Ir kas galėjo galvoti, kad šis modernus pasaulis

1955-1956 atrodė štai taip?

Palangos stotis. Nostalgija. (Abi nuotraukos ne mano,  skolintos www.ispaukscioskrydzio.lt ir kt, sorry, man reikia tik emocijos)

Pirmieji du prisistatė agentai iš Rytų. Baltarusiai tokie, cekavesni, žmonės. Geraširdžiai, mėgsta bulves. Pasirodo, kaip tik šeštadienį vyko motobolo mačas (Kretinga tuo pasižymi), tarp baltarusių ir lietuvių. Prieš mačą – maudynės jūroje, tad jie visi ir kibo kaip musės prie medaus. „Praplukdysi, a?“ „Na, tai kiek kainuoja?“ „Sorry, žmogau, suprask, pats noriu išbandyti, tada…“ Apsisuka, po minutės kitas rusiškai – „paplukdysi, a?“

Čia mano tėtis, ilgametis vadybos profesionalas, jau pradėjo rimtas derybas dėl katuko pardavimo. Nepraėjus nė 15 minučių nuo “Žaibo” surinkimo! Gaila gaila, kad sūnus buvo neatkalbamas: “Pirma, plaukti, o po to plaukti, nėra kada derėtis”.

Jėga.

Aš jūroje. Jaučiuosi taip, lyg šiuo metu kažką grąžinčiau savo gimtajam miestui. Tarytum būčiau atvežęs į gimtąją Palangą dalelę Viduržemio buriavimo dvasios. Prie 10 mazgų vėjo „Žaibas“ išvysto maždaug 6-7 mazgų greitį. Įsibėgėti atvirai pirmąkart nerizikuojame, užtenka malonios vibracijos, purslų, tykštančių iš po pontonų priekio ir tolstančio kilvateryje kranto. Čia tik nuo kranto atrodo, kad stovime vietoje. Svarbiausia: atsišvartuoti, nusileisti vairą, nusistatyti kursą, susireguliuoti bures – ir tuomet skrieji sulig banga. Geriau nebūna.

Kokie pirmieji plaukusiųjų įspūdžiai? “Ten, jūroje laikas eina greičiau…” Čia krante – liūdna, lauki, o jūroje vis yra kuo užsiimti. Gūsiukas, ir šiek tiek krypteli vairo smičių, kitas – ir trūkteli staksel-šotą. Užsirištum ant rodomojo piršto ir galėtum diriguoti burei, klausydamas vėjo ir bangų akomponavimo…

Paskui atėjo Tėvas, Advokatas su žmona ir zakristijonas, žinomas „raudonosios akelės“ pseudonimu. Ką gi – aplaistėme „Žaibą“ alumi, dar valandėlę pasišlaistėme pajūrių aplink Palangos tiltą, žiūrėk, išlindo saulė, ir viskas dar patobulėjo. Tuomet atvažiavo Donatas, Dovilė su vaikais, pakeliui į „Satta“ atvažiavo Ieva ir dar dvi bendradarbės, paskui žmonių aplink tapo tiek daug, kad nesugebėjau suskaičiuoti. Ne veltui „lietrytis“ rašė, kad „Palanga duso nuo poilsiautojų“.

Beje, vertinant test-drive kaip rinkodaros akciją, reikia žinoti vieną paprastą dalyką: kol katukas ant kranto, visi renkasi prie jo, čiupinėja, žioplinėja ir klausinėja. O kadangi su „Žaibu“ visą laiką kažkas plaukė, likusiu laiku veiksmas vyko chaotiškai, kalbos, juokai, spygavimai – tokią Palangos pliažo kakafoniją prisimenu dar nuo vaikystės.

Štai mažasis mūsų bendruomenės narys – Liudvikas. Su neopreniniu kostiumu – ne vaikas, o tikras buriuotojas! Kad jūs matytumėte, su kokia energija jis stvarsto takelažą ir ropšiasi ant tramplino. Dar metai, klausyk, mini-liemenė iš „Senukų“, prisirišu prie savęs ir laikau tarp kelių, kad nepabėgtų.

Klausite, kas iš įdomesnių epizodų? Buvo – Rimantas sugebėjo apsiversti. Pavojingiausias katamaranui halfvindas. Stoja ant kreno, Rimas pabandė pereiti į kitą pusę, sakė: „Kaip sulėtintam kine – grotas, žiūriu, tik virsta ir po to tamsu“. Taip kad liemenės privaloma tvarka. Ketvirtis ar pusmylis iki kranto toli gražu ne juokas, ne kiekvienas iš mūsų „urbonas“.

Stovime su Donatu, šnekučiuojame apie šį bei tą, darbus-reikalus-buriavimą-žmonas-vaikus, atsisukame ir abu saulės nutviekstame vandenyje nebematome burės. „Kur jie?“ – klausiu. „Va, to paties ir aš tavęs norėčiau paklausti!” – nusijuokia Donatas. Stebime situaciją: Rimas atsuka katamaraną prieš vėją… čiumpa vieną švartavimosi lyną, permeta jį pervirš… savo kūno jėga trūkteli ir pamažėl mėlynos burės pakyla iš vandens paviršiaus. Įtampėlė nuslūgsta.

Vienu žodžiu, krikštynos buvo ne žaislinės, tikrosios. Žinoma, po to Donatas laistė „Žaibą“ šampanu, šoko ir klykavo šamaniškus užkeikimus, vėliau dar ėmė gužėti pulkai draugų, o aš supratau, kad devynių valandų buriavimo man šiandien per akis. Amen.

Beje, katamarano surinkimo instrukciją skaityti reikia prieš surenkant. Rinkimo metu ji tampa nebereikalinga.
Taigi kaip tame filme – perskaityti, o po to – sudeginti.

Daugiau

Kiti gi plaukė laivais į jūrą, uždarbiavo didžiuose vandenyse

Jie matė Viešpaties darbus – jo nuostabią harmoniją gelmėse.

Jam paliepus, įsišėlusios audros pašiaušė jūros bangas

Jie kilo aukštyn lig dangaus, nėrė žemyn į gelmes, širdis visiems stiro iš baimės…

Laisva interpretacija – iš Psalmyno, originalas 107-oji psalmė. Kas nori kaltinti mane davatkiškumu, kaip tik tas metas: bocmano pomėgis vakarais jachtoje balsu skaityti psalmes (dar blogiausia, versti skaityti kitus!) daugeliui žinomas. Pamenu, pernai Akkos uoste po jaunųjų vestuvių, net kapitonas Darius išlindo iš savo kajutės: „Taip gražiai skaitote, kad negaliu užmigti“.  Nors mano asmeninė įžvalga dar įdomesnė: po sakralaus teksto skaitymo balsu, burna apsivalo nuo keiksmažodžių. Bent jau kuriam laikui.

Nusiteikti sakraliai. Įšventinimo ceremonija. Kitaip tariant, krikštynos. Kurioms rengiamės Palangoje, išbandę mūsų katamaraną ant purslotų Baltijos bangų.

Visų pirmą, turbūt reikėtų padėkoti Egidijui aka skipper.lt, kuris supratingai paprotino užregistruoti „Minicat 420“ mažųjų laivų registre supaprastinta tvarka. Tradiciškai teko atlikti keletą užduočių: apsilankyti registre, vertimų biure (verčiant kelis žodžius iš čekų sąskaitos faktūros), notariate ir vėl mažųjų laivų registre. Maloni moteriškė Natalija suvadybino viską kaip reikiant ir štai – nepraėjo nė savaitės – ir mūsų katukas turi oficialų gimimo liudijimą.

Sveikiname naujagimį!

Niekas nepaprieštaraus, kad jis toks, koks yra. Įgula: 4 žmonės, masė 450 kg. Identifikacijos numeris bus pristatytas Palangos pasienio tarnybai ir baigtas kriukis. Įsitaisysime netoli gelbėjimo stoties, kad esant reikalui …:)

Aha, aha – jau girdžiu jūsų murmėjimą – o kodėl dokumente nėra vardo? Ogi todėl, kad laivas dar nepakrikštytas, mielieji! Beje, registre manęs pasiteiravo: ar katamaranas turi irklą? „Na, taip, – sakau, – nusipirkau irklą“. (Kaip jau buvau rašęs, nesant vėjo, jo kartais visai prireikia). „Tai ar galiu aš registruoti kaip irklinį katamaraną?“ – šypsosi. Aišku! Ir mūsų katamaranas iš burinio laivo virsta pripučiame žvejybine valtimi. Tokia ta teisinė sistema. Reikės dar sužymėti. Klausiu: „Tai kur tada žymėti žymėti?“ „Ant burių…“

Paslapčiai. Registracija įmonės vardu praėjo greitai ir sėkmingai, tačiau kainavo 52 litus. Ponia Natalija net apsidžiaugė: „O, kaip man patinka apvalūs antspaudai!” 38 litus kainavo  sąskaitos faktūros vertimas, ir 3 litai tvirtinti pas notarą. Tiesa, dar dvi pietų pertraukos.

Faktas, kad laivu „Minicat 420“ vadinti per daug bravūriška. Žinoma, iki tol, kol jis saugiai patalpintas geležimi apkaustytame rūsyje ar pas tėvus namuose ant aukšta. Tačiau tą pačią akimirką, vos katukas prisiliečia prie vandens, jis pražysta it Jericho rožė.

Chi-chi. Čia vienų platintojų nuotrauka. (Beje, prašysime mūsų nuostabiųjų merginų Palangoje nusifotografuoti greta katamarano su bikiniais – žiemą pravers:))

Taigi, apie „Žaibą“. Kol kas tai dar nėra oficialus pavadinimas. Kaip išsiaiškinome, tam dar reikia krikštynų. Egiptiečiai, graikai, romėnai – nuo pat seniausių laikų visos tautos krikštydavo laivus, prašydami jūrų dievų palankumo. Poseidono ir Neptūno garbei jūrininkų galvas papuošdavo alyvmedžių šakos, laivai būdavo laistomi vandeniu ir vynu. Laivų įšventinimą Osmanų imperijos laikais lydėdavo maldos Alachui, piratas Barbarasa prieš krikštydamas laivą aukodavo ėriuką  ir iškeldavo atitinkamas vaišes visai įgulai.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad vikingai jūrų dievui milžinui Ægir ir jo žmonai Ranei, nesibodėdavo aukoti ir žmonių. Ranė, jūros ir audros, deivė į tinklus rinkdavo skenduolius, kuriuos nusinešdavo į buveinę jūros dugne. Tie vargšeliai nebepapuldavo nei į Valhalą, nei į Helheimą. O skandinavų jūrų dievai turėjo devynias dukteris – kaip bebūtų keista, visos – bangos. Priešakinė, Šoninė, Kylanti, Besileidžianti, Kibioji, Grubioji, Karingoji, Raminančioji ir Dangaus atspindžio banga.

Nuotraukoje, matyt, pastaroji, regėta netoli Sardinijos 2009-ųjų rugsėjį.
Japonijos laivų statytojai į laivą žiūrėdavo kaip į kūdikį. Simboliškai laivo pabaigtuvėms jie užsakydavo sidabrinį kirvį, kurį po laivo nuleidimo ceremonijos įteikdavo savininkui. Simboliškai šis kirvis nukrisdavo virkštelę, siejančią laivą su jo statytoju (i.e. mūsiškai – švartovas).

Britų karo laivų krikštynose paprastai dalyvauja karališkosios šeimos nariai, vyresnieji laivyno ir Admiraliteto pareigūnai. Aiškus religinis motyvas – aktyviai naudojama ir dainuojama mūsų jau cituota 107-oji psalmė. Prancūzijos laivų krikštynos XVIII a. savo iškilmingumu jau priminė žmogiškąsias krikšto ar net santuokos ceremonijas – joms vadovaudavo garbingi dvasininkai, laivo krikštatėvis ir krikštamotė stovėdavo šalia su gėlių puokšte, kunigas paskelbdavo laivo pavadinimą ir apšlakstydavo jį švęstu vandeniu. Tik po to į pirmagalį duždavo butelis šampano!

[Kadangi į pontoną butelis neduš, o stiebo gaila, kolegos, gal tiesiog aplaistom katuką šampanu, a?]

Ceremoniškai viskas atrodytų taip:

Ceremonmeisteris / Dvasinis lyderis / Kapitonas:  skaito 107 psalmę. Po jos tris kartus pasako: „Amen“.

Choras (visi susirinkusieji): Amen.

Ceremonmeisteris:  Gerbiamieji, jūrų dievai ir deivės, vėjai ir bangos, vilkai ir senieji buriuotojai, šiandien mes susirinkome čia, kad pakrikštytumėme mūsų kūdikį. Krikšto tėvai, kokį vardą mes suteiksime naujam mūsų šeimos nariui?

Krikštatėvis / Krikštamotė:  Žaibas.

Ceremonmeisteris: Ar jūs sutinkate, kaip krikšto tėvai, prisiimti pareigą rūpintis ir globoti naująjį mūsų šeimos narį kaip savo, mylėti jį branginti kaip patį save, o jei tikriesiems tėvams kažkas nutiks, imtis prižiūrėti jį kaip savo.

Krikštatėvis / Krikštamotė:  Sutinkame.

Ceremonmeisteris:  Aš ketinu pavadinti šį laivą „Žaibu“. Telaimina Dievas jį ir visus, kurie juo plaukios. Senieji buriuotojai, ar jūs pritariate?

Choras (svečiai): Mes pritariame.

Ceremonmeisteris:  Tūkstančius metų žmogus plaukė į jūrą. Jis meistriškai kūrė laivus ir dar meistriškiau jais plaukiojo. Bet žmogus negalėtų suvaldyti laivo, kol jis neturi vardo. Todėl ir suteikiu šiam laivui „Žaibo“ vardą. Senieji buriuotojai, kreipiuosi į jus, ar pritariate?

Choras (svečiai): Mes pritariame.

Ceremonmeisteris: Kviečiu visus pakelti savo stiklus ir nulieti ant „Žaibo“ dalį savo prabangaus gėrimo, kad jis taptų saldus  Poseidonui ir Neptūnui. Nuliedami palinkėkime: „tegul lekia jis kaip žaibas!”

Choras (svečiai): (paeiliui nulieja su palinkėjimais) .

Kapitonas. Šiandien mes norime pavadinti naująjį mūsų šeimos narį vardu „Žaibas“. Mes siunčiame jį į jūrą, kad jis pasirūpintų mūsų „Gold of Lithuania“ bendruomene, prašome Viešpaties malonės, senųjų jūros vilkų ir buriuotojų pritarimo. Pakvieskime jį visi choru: „Arčiau prie jūros, Žaibe! Arčiau prie jūros!”

Choras. Arčiau prie jūros, „Žaibe“! Arčiau prie jūros!

Visi išgeria dar po vieną gurkšnį.

[... hm, tokia improvizuota gavosi ceremonija, belieka sugalvoti, kas bus toliau...]

Kas nedalyvaus „Žaibo“ krikštynose – sužinos iš antrų lūpų.

Tarsi girti jie svyravo ir svirduliavo – suglumę nebežinojo, ką bedaryti

Tada jie, būdami pavojuje, šaukėsi Viešpaties, ir jis išgelbėjo juos nuo nelaimės

Šėlstančią audrą jis nuramino, ir jūros bangos buvo nutildytos.

Jie džiaugėsi nurimusia jūra, o jis nuvedė juos į jų prekybos uostą.

[Ps 107, 21-23]

Daugiau

Puikiai suprantu, nes pats kiaurą dieną sėdžiu žiūrėdamas pro langą į plevėsuojančią vėliavą. Jei  karotų kaip skuduras, galva neskaudėtų. O „Windguru.cz“ tiek ir terūpi – tik dar labiau paerzinti nerimstančią buriuotojo dvasią: „Tai tu vis dar čia? Ech, man dėl tavęs gėda…“

Ir štai – pompuoju pirmąjį pontoną. Ankstyva pavakarė.

Kempingas „Slėnis“. Puikus pirmasis spot‘as leisti mūsų „Minicat‘420 Instinct“ į vandenį. Gražus iškyšulys, šeštadienį mus iš jo išvijo ūkvedis, neva organizuojamas balius, bala nematė. Donatas net spirga iš noro tučtuojau išbandyti katamaraną, bet pakeisti manęs prie pompos neskuba.

Biologijoje instinktas – tai stereotipinis elgesys, būdingas gyvūnams, kuris išsivysto prisitaikant prie aplinkos. Pagrindinės instinktų rūšys: mitybos, gynybos, lytiniai, orientaciniai ir tiriamieji. Matau, kad mus užvaldęs pastarasis J“ Rankos net dreba, kaip norisi surinkti burę, ar ne?“ – šaipausi iš Donato. „Va, čia, žmogau, tai reikaliukai!” – nusijuokia jis.

Grotas į stiebą įsriegia kaip čia buvęs.

Medžių viršūnėmis nušiūruoja Šiaurys, ežeras akinančiai suraibuliuoja, bangelės tarsi fortepijono trele nubanguoja Trakų pilies link. Kaip tik Rimantas pridavinėjo savo laivo techninę apžiūrą, žadėjo pasiklausti, ar nereikia registracijos mūsų mini-katamaranui.

Įstatymų numatyta tvarka kaip ir derėtų registruoti nuo 2,5 m. ilgio. Kita vertus, kai kolega užklausė Trakų jachtklube R. Gutausko, išgirdo pakankamai aštrią nuomonę: „Aš tokių šiukšlių apskritai neregistruočiau – kam? Tik registrą teršia“. Faktas kaip blynas – šimtu procentų pritariu. Švedijoje apskritai iki 7 m. ilgio laivų registruoti nereikia. Pats K. Jurevičius pasiūlė palaukti rudens, kol vėl keisis įstatymai, „dar, žiūrėk, ir apskritai nereikės…“ O aš ką? Skambutis į mažųjų laivų registrą. Atsakymas: „Einat pas buriuotojus, jie nustatys jūsų turimos priemonės tipą ir sakys kur kreiptis“.

Vėlgi pagal įstatymus, registraciją turėtų vykdyti asociacija t.y. jachtklubas. Arba kaip yra, pavyzdžiui, „Dart 18“ asociaja http://www.dart18.com/. Tai kokiam jachtklubui priskirti „katuką“? Gaila, nėra Lietuvoje katamaranų asociacijos.  Bet apie ką aš čia? Laikas išsprendžia klausimus. Dabar – plaukiam! Pilnu kursu, peteliške pilies link.

Kas dar nežino, katamaranu vadinamas dviejų korpusų laivas. Pavadinimas kilęs iš tamilų kalbos, t.y. „kattu“ – jungti ir „maram“ medis. „Jungtmedis“, jei verstume į lietuvių kalbą tiesiogiai. Wiki teigia, kad šį išradimą sugalvojo kažkokia iš indų tautų, pavadinimu paravai. Kažkada lankydamasis Indijoje mačiau senojo paveldo išradimus, kuriais vis dar plaukiojama vandenyne: luotas su prie jo skersiniais prijungtu mediniu plaukmeniu, kad mažiau virstų. Derybos su indais paprastos: „No delphins, no money“.

Kaip laisvalaikio ir sportinio buriavimo priemonė katamaranai išpopuliarėjo palyginti visai neseniai. Kone iki pat iki įsibėgėjančio XX a. katamaranai apskritai buvo laikomi niekam tikę, tam įtakos, ko gero, turėjo Vakarų buriuotojai, pripratę prie tradicinio vienkorpusinio dizaino, ilgų ir/ar sunkių kylių. Suprask, tik tai ir išlaiko laivą ant vandens, gal čia ne apie fiziką reikėtų kalbėti, o apie geometriją?

Katamaranai populiarūs dėl to, kad jie yra greiti, stabilus ir gali gabenti pakankamai didelį skaičių žmonių. Štai katamaranas „Shinas“, kuris buvo pastatytas Omano sultonui, plaukia ant dviejų 65 metrų pontonų ir su dyzeliniu varikliu išvystė 56 mazgų greitį. Greičiausias pasaulyje trimaranas „Hydroptere“ pasiekė 61 mazgą. Aišku, palyginti su jais mūsų „instinktas“ tiktai nykštukas. Bet plaukia smagiai. Lenktynėms tinka :)

Mažiausias gūsis – ir jau lekia. Dėl to ir manevringas. Antra vertus, neturi tokios inercijos kaip dviejų tonų jachta, todėl vendo metu sustoti labai paprasta. Todėl venduoti reikia koordinuotai. Arba, būna, užplauki už kyšulio, vėjas dingsta, iki kranto dar keliolika metrų, ir tenka grįžti dar vienam vendui. Grubiai tariant, prie 8 mazgų vėjo išvystyti iki 6 mazgų greitį paprasta. „O jei taip pajūriu įsibėgėjus?“ – užsisvajoju.

Ir tuomet suveikia instinktas: „žaibas“ nori kilti aukštyn į vėją ir kristi pavėjui. Kaip žmogus. Tam, kad išliktų. Baltijoje prie stipresnio ir pastovesnio vėjo bus linksma. Kalbuosi su Mariumi, kuris šiandien už testuotoją-operatorių: „Kaip tau?“ „Super“, – sako.  – Pasiimi sūnų (jam 10), nuvažiuoji prie ežero, susirenki katuką ir treniruojiesi“.

Kas nenorėtų išplaukti į saulėlydžio nutviekstą Galvę?

Ir kas patikėtų, kad visatai telpa į mano bagažinę?

Daugiau

Antra vertus, smalsumas nugalėjo. Ketvirtadienio vakare paraugiau du kilogramus šviežio paršelio (druska, pipirai, septyni šaukštai balzamiko, penki alyvuogių aliejaus ir trys medaus), penktadienį suskambinau testuotojų komandai, ir štai, žiūrėk, šeštadienio ryte 10.30 val. aš stoviu ir žiūriu į tuos pačius du baltai-raudonus  lagaminus, neįsivaizduodamas, kas iš jų išlįs.

Robertas Stivensonas buvo neteisus, numirėlio skrynioje nebuvo:)

„Do you believe it?“ – knibžda smegeninėje. Mažoji buriuotojų bendruomenė turi naują laivą! Šviežutėlis Lietuvoje minikatamaranas „420 Instinct“. Mažagabaritis ir pripučiamas, kitaip tariant, telpantis į viduriniosios klasės inteligento automobilio bagažinę! Ir dar lieka vietos vaikiškam vėžimėliui.

Tą pačią akimirką supratau, kad mūsų šeimos kelionių žemėlapis neįtikėtinai išsiplėtė. Mano mažojo draugo buriavimo knygoje netrukus atsiras: Trakai, Elektrėnai, Kauno marios, Kuršių marios, Dubingiai, Palūšė, Vištytis ir dar šimtai Lietuvoje esančių ežerų, nekalbant jau apie brolį Nemuną su seseria Nerimi. Kitos upės taip pat nepavargs, ar ne, motuše Baltija?  Kaip sakė Džeimsas Bondas „Ir visas pasaulis kišenėje“.

Pastatytas jis pasirodė visame gražume.

Šiek tiek techninių charakteristikų: ilgis 4,2 m., tramplino ilgis 1,9 m., plotis 2,10 m.
Stiebo aukštis 5,05 m., grotas (main sail) 6,5 kv. m., stakselis (jib) 3,2 kv. m., pontono skersmuo 0,45 m.

Ką gi, galima tik girti gamintoją. Kaip ir buvo teigiama instrukcijoje, surinkti šiam nuostabiam laivui nereikia nei įrankių, nei dviejų aukštųjų (čia, aišku, pridėjau kažką iš dončeto dažnučių). Iš pradžių bijojau, kad didžiausias darbas bus pripūsti pontonus, vėliau išaiškėjo, kad užtrukome ne daugiau 10 minučių. Kadangi testuotojų komanda buvo nemaža (turės gi kas nors suvalgyti kepsnius), atidžiai ir keliskart patikrinę laivą nuleidome maždaug po valandos.

Taigi – plaukiam.

Minicat 420 Instinct test-drive 3\’rd part (funny comments)

Pripažinkite, operatorių turėjome tobulą. Tomas, atvykęs po draugo gimtadienio, su mano sesuo Eglė, jų vaikai Laurynas ir Urtė. Surinkti “420 Instinct” padėjo Rimantas, jo 16 metų duktė, ką tik išsilaikiusi II eilę ir sūnus, ką tik grįžęs iš “Optimist” stovyklos. Ingrida ganė mažąjį Liudviką, kuris lipo ant tramplino ir rodė milžinišką susidomėjimą plaukti kartu su mumis.

Kaip, beje, ir visi kiti. Buriuotojai ir ne buriuotojai. Vyrai ir moterys. Valtininkai ir žvejai. Žvelgdami į mūsų bures taip ir galvojo: “Kieno tos gražios mėlynos burės?”

Pats plaukimas, tiesa, buvo labai jau ramus. Prognozės intrigą žadėjo tik prieš 18 val. vakaro. Tuo tarpu nuo 12.00 iki 16.00 skaniai užkandžiavome, vaikėmės ir auklėjome mažylius, maudėmės, statėme palapinę, ir visaip kitaip pramogavome. Buriuoti su šeima, pasirodo, kaip aš rašiau kažkada šiame bloge, taip pat įmanoma.

Juoba, kad procese dalyvauja visi, įsileidžiame į tas pačias kalbas: apkalbinėjame jachtas, su tokiais pačiais pakibusiais it pakaruokliai grotais, stoviniuojančias ežero viduryje, kalbame apie katamarano privalumus ir trūkumus, taigi šnekos vis tiek apie buriavimą, smagiau ir negali būti. Sakoma, kad patys katamaranai kilo iš Polinezijos – dviem sujungtom kanojom buvo lengviau naršyti iš tarp salų. Trakai kuo puikiausiai galėtų būti vadinami mažąja Polinezija. Jei jau taip, sutikčiau būti jų aborigenas.

Artėdamas prie finalo, pridedu dar vieną video iš surinkimo.

Minicat 420 Instinct test-drive 1\’st part (mast & jib)

Nedidelis bušpirtas įtvirtina “štorminį stakseliuką”, perprasti takelažą – minučių reikalas, grotas su sportinėm latėm ir labai puikiai įsistato į stiebą. Pontonai – su įstatomais mini-kyliukais. O labiausiai patiko vairas – lengvai nusileidžia, su spyruokle išsitraukia, taigi švartuotis jokių problemų netgi ant kranto. Minimalus gylis, kuriuo galima plaukti – 0,30 m., vadinasi, įveikiamos netgi pelkės. Didžiausias vėjas – iki 4 Beufort, taigi  maždaug iki 20 mazgų. Gamintojas teigia, kad katamaranas išvysto iki 10-12 mazgų greitį. Žaibas!

Nors aišku, šioje nuotraukoje matyti, kad irklas kartais tikrai praverčia :) Ne veltui aš jo taip subtiliai ieškojau visą savaitę pietų pertraukų metu. Jis buvo puikus privalumas atsišvartuojant ir prisišvartuojant ar norint praplaukti pro “mirusio” vėjo zoną.

Aišku, tie, kas buvo šeštadienį Trakuose, neleis meluoti, nes patys puikiai prisimena tą tvankumą ir karštį, kuris truko maždaug iki 17.00 min. Ligi to laiko tik tingiai slankiojome po ežerą, gaudydamį kiekvieną vėjo gurkšnį, o likus keliasdešimt metrų iki stovyklavietės eržiliukas parodė savo nasrus. Smagus škvalytis prajodė mūsų katamaraną kone iki pirmo žvygtelėjimo. Urtė ir Eglė, plaukusios paskutinio praplaukimo metu net įsikibo į vantus.

Būtumėme bandydami pasiekti Trakų pilį užtrukę, grįžę būtume šlaput šlaputėliai.

Vienoje įguloje: ~ 4 žmonių. Nors gamintojas teigia, kad katamaranu galima plukdyti iki 450 kt., optimaliausia – du suaugę, du vaikai. Arba trys vidutinio sudėjimo suaugę ir vienas vaikas. Sudėtingesnėmis sąlygomis geriausia dviese – vienas prie vairo, kitas – prie stakseliuko. Stakseliukas su mažytėmis klampėmis, visos detelės iš nerūdyjančio plieno, o ant tramplino – krenavimo juostos, tik gyvenk ir norėk!

Paskutinę akimirką prieš grįžtant į krantą dar galvojau paprašyti Rimo, kad paskolintų savo “neopreną” ir leistis su škvalu į lenktynes. Pilnais kursais. Gaila, kad škvalo nebe nufilmavome. Ech, tie operatoriai :)

Deja, teko kuo skubiau rinktis žaislus (katamaraną surinkome maždaug per 20 minučių), ir lygiai 18.00 pajudėjome Vilniaus link.

Diena pavyko, labai dėkingas test-drive komandai, gal visų “katuko” galimybių ir nešbandėme, bet viso laiko dar neiššvaistėme. Kas planuose? Pala, pala! Mes turime visą rugpjūtį. O ką jūs galvojate apie linksmąjį test-drive Palangoje Žolinių savaitgalį? Pabandyti įplaukti į bangą? Kas norėtų sudalyvauti “katuko” krikštynose? Registracija jau prasidėjo!

Vėjo!

Daugiau