Burlentė ir katamaranas – kovoti, rungtis ar galynėtis su vėju?

54°79′ Šiaurės platumos, 24°63 Rytų ilgumos, Elektrėnų marios

-          Ką man daryti?! – ataidi pavėjui.

-          Užklampiuok šotą!

-          Ką???!!!

-          Įtempk stakselį!

-          Ką?!!! Nieko negirdžiu!

-          Staksel-šotą įtempk!

Su Galve atsisveikinau… Mažiklės įlankė, žinoma, ne Lijono, bet įtampos ir įspūdžių – sočiai. Klasikinė škiperiška situacija: prieš plaukimą neparodyti įgulai, ką ji turės daryti. Nors laiko buvo apsčiai. Toks ir kapitonas, aišku, pripučiamo „dindžio“. Bet greta burlentės – jau beveik laivas.

Ačiū, pamoką išmokau: vienas sėdi už vairo, kitas – dirba su stakseliu. Kai banga laužia vairą į bročingą, ir akimirkai jo nepaleisi. Kai pučia vėjas ir šniokščia bangų mūša, perduoti komandą ne taip paprasta. O kai įgulos narys ar narė dar neprisimena, kas yra staksel-šotas? Kur buvo mano galva? Parodyti, kaip užklampiuoti stakselį, užtrukčiau kelias akimirkas, o adrenalino būtų šiek tiek mažiau.

Taigi šeštadienis. Elektrėnų marios, Šiaurinė pusė, Mažiklės įlanka. Vėjas ziud-ziudvestas, 10 – 15 mazgų dieną, po trijų valandų žadėjo iki 17-19, tačiau kas ir kaip ten buvo žino tik matę ir buvę. „Žmogus išėjęs iš šventyklos jau kitoks negu į ją įėjęs“, – sakė senųjų tamplierių išmintis. Perfrazuojant: žmogus, išlipęs iš katamarano, jau kitoks negu į jį įlipęs. Ypač, jei gauna su giku per makaulę. Dėkui dievui, traumų šįkart nepasitaikė.

Ačiū, Augustinui (senas burlentininkas), užrodžiusiam Šiaurinį spotą prie marių. Įlanka jam aišku ne tokia dėkinga, nes katamaranui dar geriau, kai iš pradžių vėjas šiek tiek uždengtas: kol nusileidžiu vairą ir išskleidžiu stakselį ir susitvarkau virves, truputį užtrunku. O toliau – 8 mazgų greičiu į kitą marių pusę. Vanduo tykšta į visas puses, bangos – iki 0,5 metro aukščio, mažytės keteros tik purlsuoja aplinkui, pasakysiu, net Baltijoje per Žolines buvo ramiau.

Kursas – baidevindas elektrinės link, vėliau – vendais, vendais iki salos, tai ašriau, tai bukiau, o paskui bakštagais, pavėjiniu kursu atgal į stovyklavietę. Pridedu žemėlapį, gal kam įdomu.

Analizuoti savo maršrutus visuomet įdomu. Iš to gali susidaryti įspūdį apie savo kaip buriuotojo charakterį. Esu atsargus, matyt, kaip škiperis, saugumą irgi kelčiau į pirmą vietą. Apdairus – grįžti esu linkęs pavėjui. Ir įvairovę mėgstu labiau negu ekstremalumą, jei matau, kad katamaraną verčia, jau geriau atleidžiu grotą… Sorry.

Ką dar galiu pasakyti iš įspūdžių? Venduoti prieš stiprų vėją su katamaranu jau sudėtingiau… Vis tik lengvutis, papuola į gūsį gūsio, jei stakselio greitai nepermesi, vėjas užspaus grotą ir „ales“ vendui. Stakselis ima blaškytis, prarandi inerciją, banga užlaužia varą ir vėl grįžti į pradinę padėtį. Belieka halsas.

Šiek tiek video – kol kas pats smagiausias praplaukimas :)

Šalia įsikūrė burlentininkai. Su susidomėjimu stebi katamaraną. Kažkas naujo? Kompanija susirinko nemaža – jau minėtas Augustinas su šeima, Jonas su žmona ir dviem mergaitėmis. Gyvenimas virte verda. Zujam pirmyn atgal su burėmis.

Ir – kaip visada viskuo susidomėjusi mažųjų švartuotojų komanda.

- Liudvikai, pasakyk grotas, a?

- Ghota…

Kokia, klausite, pramoginė dalis? Šašlykai, žinoma!

Koks Užkalnis galėtų ironiškai papostringauti apie lietuvių pomėgį paežerėse kimšti šašlykus ir gerti bambalinį alų, bet man tai patinka. Turbūt esu iš tų tūlų lietuvių, kurie po 7 valandų galynėjimosi su vėju galėtų sukimšti arklį. Pats marinavau kiaulytę: 1 kg. sprandinės, 1 kg. mentės, sluoksniuoti: rupi druska, juodieji ir raudonieji pipirai, po žiupsnį garstyčių ir kmynų sėklų, galvutė česnako; užpilui – po tris šaukštus – balzamiko, alyvų aliejaus ir vandens, plius šaukštas medaus. Ant iešmo ir karštų žarijų, pramaišiui, riebesnis, liesesnis.

Laižė pirštus visi. Nuo mažiausio iki didžiausio.

Na, o vakare, sodyboje, krepšinio Lietuva-Gruzija paskutiniai akordai, stiklinaitė “Cuba libre”. Rankos pradriskusiomis pūslėmis, padai – subraižyti pakrantės akmenų – vis tiek laimingi. Diena – 10 balų.

-          Žinai, man patinka kovoti su vėju, – sako Augustinas.

-          Gal imtis? Rungtis? Galynėtis? – svarstau.

-          Man ir kovoti gražiai skamba, o tau?

-          Net nežinau…

Kovoti su vėju – kaip ir su vaiku – beprasmiška, vis tiek jis elgsis taip, kaip nori, tau teks prisitaikyti. Pasitelkti jį savo kursui, pažaboti jį savo burėmis, – čia galima suprasti. Kur jau ten kovoti, ech! Įdomiausia turbūt ir yra požiūris. Prisilietimas prie gamtos, oro stichijos, kurioje bene geriausiai atsispindi visa buriavimo dvasia. Kaip matai savo santykį su tuo, ką veiki gyvenime.

Nors, antra vertus, jei kas nori kovoti, prašom. Tiesą pasakius, užsimaniau išbandyti burlentę.

Tik reikės kitą kartą namie palikti katamaraną…