Perskaityk, o po to sudegink

55°55′ Šiaurės platumos, 21°3′ Rytų ilgumos, Centrinė gelbėtojų stotis (Palanga)

„Konfiskuoti, o paskui – sunaikinti!” – pasakė prokuroras. (Nesijaudinkit, čia jis kalbėjo ne apie mūsų katuką, o apie žolę). Žolinių rytą Palangoje prisiminiau tą juodą Justo humorą, tiesa, toks humoriukas, matyt, ir yra prokuroriškas – nėra ko norėti. Pamenu, tada prieš porą savaičių sėdėjome „Slėnio“ kempinge, ir kalbėjome apie Liudviko krikštynas. Toks tas žmogaus gyvenimas – vieną dieną aplanko saugumiečiai, kitą – leidi laiką su prokurorais.

¼ arba 25% Taip galėčiau apibūdinti trečiąjį „Žaibo“ test-drive Palangoje. Kodėl vertinimas toks? Ogi todėl, kad iš 4 planuotų dienų paburiavome vieną. Penktadienį aplink pajūrį siautė škvalai ir liūtys, atsiprašant, tas pietvakarių „myžalinis“ apšlapino visus mano planus. Sekmadienį buvo štilis, o pirmadienio rytą pakrante dvelkė tokie silpni gūsiai, kad nedrįsau net savęs nervinti – vis vien būtų tekę irkluoti. Juoba, kad pirmadienio vakarui reikėjo rengtis atgal į Vilnių.

Nepaisant viso to, šeštadienis buvo perfecto! Prie jūros praleidau nei daug nei mažai, t.y. kone 10 valandų. Tėtis padėjo nusigabenti katamaraną iki Palangos gelbėjimo stoties, vėliau prisijungė Rimantas su Marčiumi,  susirinkome ir išsistatėme visame gražume. Vėjas 7 mazgai, prognozės rodė gūsiais iki 10 mazgų, bangavimas – 1 balas, sakiau, gerai, kad vėjas atsisuko iš Rytų, gal net kiek iš Šiaurės Rytų, nuslopo banga, todėl ne taip sunku būdavo nuleisti „Žaibą“ į vandenį.

Katamaranas su bure. Vėliavą pririšau ant senos meškerės stiebo. Ačiū Tomui Žulkui, Jonui Pirožnikui ir visai Palangos gelbėtojų komandai! Priėmė į savo būrį, ir leido kaimynystėje „tūsintis“ visą dieną pirmyn-atgal, į jūrą, iš jūros. Tegul „bulvaras“ vapa per teliką ką sau nori, žmonės sukalbami ir geranoriški. Juoba, kad malėmės po farvaterį kaip išprotėję. Kai vėjas pučia nuo kranto, grįžinėjant tekdavo ne kartą venduoti pačiame farvateryje. Žinoma, tas farvateris teskirtas vandens motociklams, kad jie galėtų išplaukti nenuskynę kokio nors pusgirčio poilsiautojo galvos.

Ir kas galėjo galvoti, kad šis modernus pasaulis

1955-1956 atrodė štai taip?

Palangos stotis. Nostalgija. (Abi nuotraukos ne mano,  skolintos www.ispaukscioskrydzio.lt ir kt, sorry, man reikia tik emocijos)

Pirmieji du prisistatė agentai iš Rytų. Baltarusiai tokie, cekavesni, žmonės. Geraširdžiai, mėgsta bulves. Pasirodo, kaip tik šeštadienį vyko motobolo mačas (Kretinga tuo pasižymi), tarp baltarusių ir lietuvių. Prieš mačą – maudynės jūroje, tad jie visi ir kibo kaip musės prie medaus. „Praplukdysi, a?“ „Na, tai kiek kainuoja?“ „Sorry, žmogau, suprask, pats noriu išbandyti, tada…“ Apsisuka, po minutės kitas rusiškai – „paplukdysi, a?“

Čia mano tėtis, ilgametis vadybos profesionalas, jau pradėjo rimtas derybas dėl katuko pardavimo. Nepraėjus nė 15 minučių nuo “Žaibo” surinkimo! Gaila gaila, kad sūnus buvo neatkalbamas: “Pirma, plaukti, o po to plaukti, nėra kada derėtis”.

Jėga.

Aš jūroje. Jaučiuosi taip, lyg šiuo metu kažką grąžinčiau savo gimtajam miestui. Tarytum būčiau atvežęs į gimtąją Palangą dalelę Viduržemio buriavimo dvasios. Prie 10 mazgų vėjo „Žaibas“ išvysto maždaug 6-7 mazgų greitį. Įsibėgėti atvirai pirmąkart nerizikuojame, užtenka malonios vibracijos, purslų, tykštančių iš po pontonų priekio ir tolstančio kilvateryje kranto. Čia tik nuo kranto atrodo, kad stovime vietoje. Svarbiausia: atsišvartuoti, nusileisti vairą, nusistatyti kursą, susireguliuoti bures – ir tuomet skrieji sulig banga. Geriau nebūna.

Kokie pirmieji plaukusiųjų įspūdžiai? “Ten, jūroje laikas eina greičiau…” Čia krante – liūdna, lauki, o jūroje vis yra kuo užsiimti. Gūsiukas, ir šiek tiek krypteli vairo smičių, kitas – ir trūkteli staksel-šotą. Užsirištum ant rodomojo piršto ir galėtum diriguoti burei, klausydamas vėjo ir bangų akomponavimo…

Paskui atėjo Tėvas, Advokatas su žmona ir zakristijonas, žinomas „raudonosios akelės“ pseudonimu. Ką gi – aplaistėme „Žaibą“ alumi, dar valandėlę pasišlaistėme pajūrių aplink Palangos tiltą, žiūrėk, išlindo saulė, ir viskas dar patobulėjo. Tuomet atvažiavo Donatas, Dovilė su vaikais, pakeliui į „Satta“ atvažiavo Ieva ir dar dvi bendradarbės, paskui žmonių aplink tapo tiek daug, kad nesugebėjau suskaičiuoti. Ne veltui „lietrytis“ rašė, kad „Palanga duso nuo poilsiautojų“.

Beje, vertinant test-drive kaip rinkodaros akciją, reikia žinoti vieną paprastą dalyką: kol katukas ant kranto, visi renkasi prie jo, čiupinėja, žioplinėja ir klausinėja. O kadangi su „Žaibu“ visą laiką kažkas plaukė, likusiu laiku veiksmas vyko chaotiškai, kalbos, juokai, spygavimai – tokią Palangos pliažo kakafoniją prisimenu dar nuo vaikystės.

Štai mažasis mūsų bendruomenės narys – Liudvikas. Su neopreniniu kostiumu – ne vaikas, o tikras buriuotojas! Kad jūs matytumėte, su kokia energija jis stvarsto takelažą ir ropšiasi ant tramplino. Dar metai, klausyk, mini-liemenė iš „Senukų“, prisirišu prie savęs ir laikau tarp kelių, kad nepabėgtų.

Klausite, kas iš įdomesnių epizodų? Buvo – Rimantas sugebėjo apsiversti. Pavojingiausias katamaranui halfvindas. Stoja ant kreno, Rimas pabandė pereiti į kitą pusę, sakė: „Kaip sulėtintam kine – grotas, žiūriu, tik virsta ir po to tamsu“. Taip kad liemenės privaloma tvarka. Ketvirtis ar pusmylis iki kranto toli gražu ne juokas, ne kiekvienas iš mūsų „urbonas“.

Stovime su Donatu, šnekučiuojame apie šį bei tą, darbus-reikalus-buriavimą-žmonas-vaikus, atsisukame ir abu saulės nutviekstame vandenyje nebematome burės. „Kur jie?“ – klausiu. „Va, to paties ir aš tavęs norėčiau paklausti!” – nusijuokia Donatas. Stebime situaciją: Rimas atsuka katamaraną prieš vėją… čiumpa vieną švartavimosi lyną, permeta jį pervirš… savo kūno jėga trūkteli ir pamažėl mėlynos burės pakyla iš vandens paviršiaus. Įtampėlė nuslūgsta.

Vienu žodžiu, krikštynos buvo ne žaislinės, tikrosios. Žinoma, po to Donatas laistė „Žaibą“ šampanu, šoko ir klykavo šamaniškus užkeikimus, vėliau dar ėmė gužėti pulkai draugų, o aš supratau, kad devynių valandų buriavimo man šiandien per akis. Amen.

Beje, katamarano surinkimo instrukciją skaityti reikia prieš surenkant. Rinkimo metu ji tampa nebereikalinga.
Taigi kaip tame filme – perskaityti, o po to – sudeginti.

Daugiau