Kas nedalyvaus „Žaibo“ krikštynose?

Kiti gi plaukė laivais į jūrą, uždarbiavo didžiuose vandenyse

Jie matė Viešpaties darbus – jo nuostabią harmoniją gelmėse.

Jam paliepus, įsišėlusios audros pašiaušė jūros bangas

Jie kilo aukštyn lig dangaus, nėrė žemyn į gelmes, širdis visiems stiro iš baimės…

Laisva interpretacija – iš Psalmyno, originalas 107-oji psalmė. Kas nori kaltinti mane davatkiškumu, kaip tik tas metas: bocmano pomėgis vakarais jachtoje balsu skaityti psalmes (dar blogiausia, versti skaityti kitus!) daugeliui žinomas. Pamenu, pernai Akkos uoste po jaunųjų vestuvių, net kapitonas Darius išlindo iš savo kajutės: „Taip gražiai skaitote, kad negaliu užmigti“.  Nors mano asmeninė įžvalga dar įdomesnė: po sakralaus teksto skaitymo balsu, burna apsivalo nuo keiksmažodžių. Bent jau kuriam laikui.

Nusiteikti sakraliai. Įšventinimo ceremonija. Kitaip tariant, krikštynos. Kurioms rengiamės Palangoje, išbandę mūsų katamaraną ant purslotų Baltijos bangų.

Visų pirmą, turbūt reikėtų padėkoti Egidijui aka skipper.lt, kuris supratingai paprotino užregistruoti „Minicat 420“ mažųjų laivų registre supaprastinta tvarka. Tradiciškai teko atlikti keletą užduočių: apsilankyti registre, vertimų biure (verčiant kelis žodžius iš čekų sąskaitos faktūros), notariate ir vėl mažųjų laivų registre. Maloni moteriškė Natalija suvadybino viską kaip reikiant ir štai – nepraėjo nė savaitės – ir mūsų katukas turi oficialų gimimo liudijimą.

Sveikiname naujagimį!

Niekas nepaprieštaraus, kad jis toks, koks yra. Įgula: 4 žmonės, masė 450 kg. Identifikacijos numeris bus pristatytas Palangos pasienio tarnybai ir baigtas kriukis. Įsitaisysime netoli gelbėjimo stoties, kad esant reikalui …:)

Aha, aha – jau girdžiu jūsų murmėjimą – o kodėl dokumente nėra vardo? Ogi todėl, kad laivas dar nepakrikštytas, mielieji! Beje, registre manęs pasiteiravo: ar katamaranas turi irklą? „Na, taip, – sakau, – nusipirkau irklą“. (Kaip jau buvau rašęs, nesant vėjo, jo kartais visai prireikia). „Tai ar galiu aš registruoti kaip irklinį katamaraną?“ – šypsosi. Aišku! Ir mūsų katamaranas iš burinio laivo virsta pripučiame žvejybine valtimi. Tokia ta teisinė sistema. Reikės dar sužymėti. Klausiu: „Tai kur tada žymėti žymėti?“ „Ant burių…“

Paslapčiai. Registracija įmonės vardu praėjo greitai ir sėkmingai, tačiau kainavo 52 litus. Ponia Natalija net apsidžiaugė: „O, kaip man patinka apvalūs antspaudai!” 38 litus kainavo  sąskaitos faktūros vertimas, ir 3 litai tvirtinti pas notarą. Tiesa, dar dvi pietų pertraukos.

Faktas, kad laivu „Minicat 420“ vadinti per daug bravūriška. Žinoma, iki tol, kol jis saugiai patalpintas geležimi apkaustytame rūsyje ar pas tėvus namuose ant aukšta. Tačiau tą pačią akimirką, vos katukas prisiliečia prie vandens, jis pražysta it Jericho rožė.

Chi-chi. Čia vienų platintojų nuotrauka. (Beje, prašysime mūsų nuostabiųjų merginų Palangoje nusifotografuoti greta katamarano su bikiniais – žiemą pravers:))

Taigi, apie „Žaibą“. Kol kas tai dar nėra oficialus pavadinimas. Kaip išsiaiškinome, tam dar reikia krikštynų. Egiptiečiai, graikai, romėnai – nuo pat seniausių laikų visos tautos krikštydavo laivus, prašydami jūrų dievų palankumo. Poseidono ir Neptūno garbei jūrininkų galvas papuošdavo alyvmedžių šakos, laivai būdavo laistomi vandeniu ir vynu. Laivų įšventinimą Osmanų imperijos laikais lydėdavo maldos Alachui, piratas Barbarasa prieš krikštydamas laivą aukodavo ėriuką  ir iškeldavo atitinkamas vaišes visai įgulai.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad vikingai jūrų dievui milžinui Ægir ir jo žmonai Ranei, nesibodėdavo aukoti ir žmonių. Ranė, jūros ir audros, deivė į tinklus rinkdavo skenduolius, kuriuos nusinešdavo į buveinę jūros dugne. Tie vargšeliai nebepapuldavo nei į Valhalą, nei į Helheimą. O skandinavų jūrų dievai turėjo devynias dukteris – kaip bebūtų keista, visos – bangos. Priešakinė, Šoninė, Kylanti, Besileidžianti, Kibioji, Grubioji, Karingoji, Raminančioji ir Dangaus atspindžio banga.

Nuotraukoje, matyt, pastaroji, regėta netoli Sardinijos 2009-ųjų rugsėjį.
Japonijos laivų statytojai į laivą žiūrėdavo kaip į kūdikį. Simboliškai laivo pabaigtuvėms jie užsakydavo sidabrinį kirvį, kurį po laivo nuleidimo ceremonijos įteikdavo savininkui. Simboliškai šis kirvis nukrisdavo virkštelę, siejančią laivą su jo statytoju (i.e. mūsiškai – švartovas).

Britų karo laivų krikštynose paprastai dalyvauja karališkosios šeimos nariai, vyresnieji laivyno ir Admiraliteto pareigūnai. Aiškus religinis motyvas – aktyviai naudojama ir dainuojama mūsų jau cituota 107-oji psalmė. Prancūzijos laivų krikštynos XVIII a. savo iškilmingumu jau priminė žmogiškąsias krikšto ar net santuokos ceremonijas – joms vadovaudavo garbingi dvasininkai, laivo krikštatėvis ir krikštamotė stovėdavo šalia su gėlių puokšte, kunigas paskelbdavo laivo pavadinimą ir apšlakstydavo jį švęstu vandeniu. Tik po to į pirmagalį duždavo butelis šampano!

[Kadangi į pontoną butelis neduš, o stiebo gaila, kolegos, gal tiesiog aplaistom katuką šampanu, a?]

Ceremoniškai viskas atrodytų taip:

Ceremonmeisteris / Dvasinis lyderis / Kapitonas:  skaito 107 psalmę. Po jos tris kartus pasako: „Amen“.

Choras (visi susirinkusieji): Amen.

Ceremonmeisteris:  Gerbiamieji, jūrų dievai ir deivės, vėjai ir bangos, vilkai ir senieji buriuotojai, šiandien mes susirinkome čia, kad pakrikštytumėme mūsų kūdikį. Krikšto tėvai, kokį vardą mes suteiksime naujam mūsų šeimos nariui?

Krikštatėvis / Krikštamotė:  Žaibas.

Ceremonmeisteris: Ar jūs sutinkate, kaip krikšto tėvai, prisiimti pareigą rūpintis ir globoti naująjį mūsų šeimos narį kaip savo, mylėti jį branginti kaip patį save, o jei tikriesiems tėvams kažkas nutiks, imtis prižiūrėti jį kaip savo.

Krikštatėvis / Krikštamotė:  Sutinkame.

Ceremonmeisteris:  Aš ketinu pavadinti šį laivą „Žaibu“. Telaimina Dievas jį ir visus, kurie juo plaukios. Senieji buriuotojai, ar jūs pritariate?

Choras (svečiai): Mes pritariame.

Ceremonmeisteris:  Tūkstančius metų žmogus plaukė į jūrą. Jis meistriškai kūrė laivus ir dar meistriškiau jais plaukiojo. Bet žmogus negalėtų suvaldyti laivo, kol jis neturi vardo. Todėl ir suteikiu šiam laivui „Žaibo“ vardą. Senieji buriuotojai, kreipiuosi į jus, ar pritariate?

Choras (svečiai): Mes pritariame.

Ceremonmeisteris: Kviečiu visus pakelti savo stiklus ir nulieti ant „Žaibo“ dalį savo prabangaus gėrimo, kad jis taptų saldus  Poseidonui ir Neptūnui. Nuliedami palinkėkime: „tegul lekia jis kaip žaibas!”

Choras (svečiai): (paeiliui nulieja su palinkėjimais) .

Kapitonas. Šiandien mes norime pavadinti naująjį mūsų šeimos narį vardu „Žaibas“. Mes siunčiame jį į jūrą, kad jis pasirūpintų mūsų „Gold of Lithuania“ bendruomene, prašome Viešpaties malonės, senųjų jūros vilkų ir buriuotojų pritarimo. Pakvieskime jį visi choru: „Arčiau prie jūros, Žaibe! Arčiau prie jūros!”

Choras. Arčiau prie jūros, „Žaibe“! Arčiau prie jūros!

Visi išgeria dar po vieną gurkšnį.

[... hm, tokia improvizuota gavosi ceremonija, belieka sugalvoti, kas bus toliau...]

Kas nedalyvaus „Žaibo“ krikštynose – sužinos iš antrų lūpų.

Tarsi girti jie svyravo ir svirduliavo – suglumę nebežinojo, ką bedaryti

Tada jie, būdami pavojuje, šaukėsi Viešpaties, ir jis išgelbėjo juos nuo nelaimės

Šėlstančią audrą jis nuramino, ir jūros bangos buvo nutildytos.

Jie džiaugėsi nurimusia jūra, o jis nuvedė juos į jų prekybos uostą.

[Ps 107, 21-23]