Rozetės akmuo prie Aleksandrijos švyturio

31° 11′ Šiaurės platumos, 29° 55′ Rytų ilgumos, Aleksandrijos uostas, Egiptas.

Yah, al-Iskandariyya! Vienas iš žymiausių miestų pasaulyje. Megapolis, kuriame gyvena – skirtingais paskaičiavimais – nuo 4 iki 8 mln. gyventojų. Didžiausias Egipto uostas, aptarnaujantis apie 80 proc. šalies importo ir eksporto. Galų gale industrinis centras, kuriame apstu visko – nuo medvilnės iki druskos, nuo dujų gavybos iki juvelyrikos.

Ir štai mes čia, po dviejų parų jūroje. Kaip jau rašiau anksčiau, Aškeloną palikome gal net pernelyg greitai. Išplaukėme netrukus po to, kai susitvarkėme dokumentus. Šiek tiek teko pakeisti maršrutą, nes susitikimas su Aleksandrijos valdytoju jau buvo suderintas. Berods iš pradžių dar planavome užsukti į Port Saidą (Bursą), tačiau šių planų teko atsisakyti. Juo labiau, kad štilis – jūra rami kaip bala Vilniaus senamiestyje. Nykumų nykuma – tik prabėgančios naftos ar dujų platformos leidžia pajusti, kad kažkur egzistuoja civilizacija.

Paskutinę plaukimo naktį pakilo vėjas. Pagaliau išjungėme dūzgiantį dyzelino variklį. Tamsi nakties marška su žvaigždžių inkliuzais, ramus Beethoveno 3-asis koncertas fortepijonui ir orkestrui – likusi įgula miega, tik mudu su Vytu budime ir kapitonas Darius kaip visuomet šuns vachtoj – tai nusnūsta, tai vėl prabunda.

Aplink žiburių gausybė, nebūtų Dovydėnas mokęs, kaip juos pažinti, akys raibte apraibtų. O įdomiausia tai, kad egiptietiška realybė nuo vadovėlinės skiriasi kaip smala nuo vandens. Ištisos žvejų flotilės, jei ne šimtai tai dešimtys traluojančių laivų – tik spėk žvalgytis.

Į Aleksandro Didžiojo vardu pavadintą miestą įplaukėme artėjant susitikimo valandai. Jo ekscelencija ambasadorius Voveris vėliau sakė, kad dar kiek ir „būtų užrišęs šį reikalą“. Prisiskambinti mums neįmanoma, mobiliojo ryšio atviroje jūroje nerasi, „ech, prašapo kažkur našlaitėliai, kur jūsų vantai, kur jūsų falai, kur jūsų burės?“ Susitikimas su Aleksandrijos valdytoju numatytas pirmą. Dabar jau vienuolika, rengiamės įplaukti į uostą, o variklis kažko ima gesti…

Po vandeniu mėlynųjų medūzų – tuntai. Nudilgins, gal ir ne paralyžius, tačiau skaudės taip, kad mažiausiai savaitę inkši. Gerasis Domas nėrė kartą, nėrė kitą – nė velnio nesimato. Paburzgė variklis, išspjovė celofano gabalą iš po sraigto: gal čia jis buvo kaltas?

Uoste skambiname ambasadoriui. Nuostabus žmogus, dėkui jam už vargą, kantrybę ir triūsą. Susitinkame uosto viršininko kabinete. Situacija, pasirodo, kur kas sudėtingesnė. „Įplaukimo į Egiptą dokumentus reikėjo susitvarkyti Port Saide, nežinojote?“ – sako. Gūžčiojam su kepu pečiais: „Inshallah“. Septyni drūti arabai vyrai su mūsų ambasadoriumi surėmę galvas sprendžia mūsų problemą. De facto Aleksandrijoje jau prisišvartavome, de jure – esame čia nelegaliai. Teoriškai arklys, praktiškai nepasikelia. Pradėjus dabar tvarkyti dokumentus, su egiptietiškais greičiais užtruksime šešias-septynias valandas. O visą tą laiką įgula negali palikti laivo.

Galų gale šiaip ne taip sudarome tokią sutartį: „Sugedo mūsų laivo variklis, todėl pasiprašėme leidimo įplaukti į Aleksandriją“. Senas geras lietuvių jūreivių triukas.  Kepas šypsosi: „Juk iš esmės kaip ir nieko nepamelavome – variklis tikrai šiek tiek streikuoja“. Įsiforminome ir štai oficialiai mes jau esame Aleksandrijoje. Istorinis įvykis: Lietuvos buriuotojai pasiekė Egiptą. Taip, mes čia. Ir apie tai liudija plazdanti mūsų trispalvė.

O toliau  – viskas kaip pasakoje. Nesvarbu, kad už uosto vartų išeiti negalime. Jeigu kalnas neina pas Mahometą, kas pas jį ateis? Teisingai! Spaudžiu jums dešinę: Aleksandrijos provincijos valdytojas pats atvyks pas mus. Susitikimas vyks jachtklube, po to – iškilmingi pietūs ir nuoširdus bendravimas. Sėdime su jaunaisiais Aleksandrijos verslininkais ir atsistebėti negalime: judrūs, energingi, kupini idėjų, nenustygstantys vietoje. „Kodėl lietuviai vengia turėti verslo reikalų su arabais?“ – šiuo klausimu mėtomės tarsi tinklinio kamuoliu. „Aaaa, mentalitetas…“ – linguoja galvą Lietuvos garbės konsulas Egipte Ahmed el Akkad. Kur mums rasti rozetės akmens vertėją?

Pats susitikimas – greitas ir neskausmingas. Viskas tradiciškai fantastiška: apsikeitimas dovanomis, neįtikėtina, bet stilizuotas rozetės akmuo nuo šiol puoš „Gold of Lithuania“ muziejų. Prakilnias mandagumo frazes kiek pakoreguoja jaunutė vertėja. Bet esmė aiški. Kokią žinią išgirdome iš Aleksandrijos valdytojo? „Mes norime bendradarbiauti su Klaipėda“, – ir žodžiais, ir gestais sako jis. Gražusis mūsų uostas jo lūpose virsta „Kleipyda“, toks tas arabiškas akcentas.

Ir čia mes išsitraukiame Klaipėdos mero laišką su kvietimu apsilankyti. Informaciją apie 2011 metų rugpjūtį įvyksiančią Didžiųjų laivų regatą. „Ar atvyksite pas mus kitąmet?“ – šypsomės. „Būtinai, su twinning sutartimi“, – lygiai taip pat šypsosi Ahmedas. „Inshallah?“ „Inshallah!“ Arba kaip Dievas duos.

Krevetės ir kalmarai pietums, ir už mūsų nugaros jau spingsi Aleksandrijos švyturys. Artimiausias tris paras praleisime audringoje Viduržemio jūroje.