Minutėlę nusnūsti miegančiojo gražuolio glėbyje

31°41′ Šiaurės platumos, 34°33′ Rytų ilgumos, Aškelono marina, Izraelis

Čia stovi miestas, nuo senų senovės Aškelonu vadinamas. O dar 2008-aisiais šiose apylinkėse griaudėjo sprogimai…

Įgula pasikeitė Tel-Avive. Ir vėl viskas tobula – prisijungė ilgai laukti Domas su Vytu, Eglė, Linas ir Ingrida. Likome devyniese, kadangi Neringa neatvyko. Antra vertus, tuščia jos – jūra nemėgsta laukti. Faktas yra faktas: reikia plaukti, vadinasi, reikia.
Iš Tel-Avivo išėjome gilią naktį. Kodėl?  Kaip rašoma visose locijose, į Izraelio uostus naktį įplaukti praktiškai neįmanoma.

Saugumo reikalavimai. Dėl to ir visus planus dėliojome taip, kad Aškeloną pasiektume ankstyvą rytmetį. O mūsų ten jau laukė.
Jeigu žvelgtume istoriškai, senasis Aškelonas buvo žinomas jūrų uostas dar Neolito laikais. Kanaano žemė, minėta senuosiuose žydų raštuose. Miestas, valdytas filistinų ir asiriečių, babiloniečių, graikų ir finikiečių, persmelktas senovės romėnų ir persų dvasia, galų gale sugriautas 1270-aisiais turkų mameliukų.

Šiandien viso to nematyti. Tiktai iš žmonių pasakojimų gali išgirsti, kad didvyriui Samsonui būtent čia plaukus nukirpo patvirkusi Dalila. Būtent šiame Izraelio mieste, kurį nuo Gazos ruožo skiria vos 20 kilometrų, vaikus nuo mažens gąsdina Hamas kovotojais: „jeigu tu, vaikeli, nevalgysi pusryčių, į tave trenks sprogstanti raketa…“.

Humoras, aišku, humoras. Juodas, savaime suprantama, juodas. Bet kaip gi nejuokausi, žvelgdamas į sparčiai kylančius naujus pastatus, draugiškus žmonių veidus ir mielas šypsenas? „Taip, mes gyvename karo sąlygomis“, – pripažįsta Aškelono vicemerė Sofia Beili. Ir čia pat priduria: „Bet Izraelis yra stipresnis už visus ir visus nugalės“.

Šiuolaikinis Aškelonas įsikūrė 1948 metais. Atstatytas iš griuvėsių. Pakilęs iš pelenų tarsi Feniksas, kuris nenori numirti. Auksinė vieta. Naujų galimybių ir milžiniško potencialo miestas. Kaip pajuokavo mus po miestelį vedžiojęs uosto viršininkas: „Aškelonas – tai miegančioji gražuolė“. Tik mūsų kalba jis vyriškos giminės, bet ar tai ką nors keičia? Pabūti jame, pasiturkšti neįtikėtino grožio paplūdimiuose, aplankyti nuostabų sodą, pasigrožėti tuo, kas ir kaip čia vyksta.

Sparčiai kylantys kultūros namai, įsisteigusi kolegija, besivystanti pramonė, nauja marina buriuotojams. Nesvarbu, ką sako žmonės iš Tel-Avivo, atseit Aškelonas niekam tinkama vieta, esą čia keliasi tik rusai repatriantai ir žydų tikėjimą priėmę etiopai. Viskas čia tobula. Visų pirma, pigiau, greičiau ir geriau. Žmonės čia nesiilsi ir netinginiauja taip kaip arabiškoje Jaffoje. Jie čia dirba.

„Tik kodėl čia nėra lietuvių?“ – šis klausimas mums neduoda ramybės jau kuris laikas. Strateginė vieta – ranka pasiekiama Jeruzalė ir Negyvoji jūra, iki naktinio Tel-Avivo gyvenimo vos keturiasdešimt minučių automobiliu. Gyvenk ir žvenk! Kam keliauti į Turkiją, kam belstis į kokį šlamšto Tunisą, kai gali vienu šūviu nušauti tris zuikius iškart.

Ne veltui Sofia Beili įsižeidžia, kai pasakome, kad Aškelone užtruksime vos kelias valandas. Prisipilti kuro, vandens, užpildyti muitinės dokumentus, pasidaryti „transit-log“ ir – į jūrą. „Mes grįšime“, – žadame. Su šeimomis, su žmonomis ir vaikais. Pasiilsėti. Pabūti. Nusnūsti minutėlę miegančiojo gražuolio glėbyje…

Sudie, Aškelone. Šalom, Aleksandrija!