Akra – deimantas karaliaus karūnoje, arba kur paslėptas tamplierių lobis?

32˚55‘ Šiaurės platumos, 35°04‘ Rytų ilgumos, Akros uostas, Izraelis

„Ne mums, Viešpatie, vai, ne mums, o tavo vardui didi šlovė būna…“ – šį magišką užrašą radau užrašytą ant tamplieriaus skydo, pamesto kažkur senosios Akros labirintuose.

Akra arba Akko, kaip šis miestas vadinamas hebrajų ir arabų kalbomis, įsikūrusi šiek tiek šiauriau. Vienoje įlankos pusėje Haifa, kitoje – Akra. Vienoje pusėje modernus hebrajų miestas su barais, restoranais ir „high-tech“, kitoje – tikras arabiškas skonis, gyvenimas verda dieną ir naktį. Jautiesi esantis ne kur nors Izraelyje, Irake, Maroke, na, blogų blogiausia – Egipte. Niekas nemoka angliškai, gali susikalbėti nebent arabiškai, sakyti „šiukran“ ir „ma-salama“, linkėti „insha-allah“.

Dėl įtempto kelionės grafiko, mūsų blogas šiek tiek atsiliko nuo gyvenimo, bet galbūt taip ir geriau. Nereikia gąsdinti vaikų pasakojant teisybę, tebūnie viskas susiguli, mintys tegul pabūna pačios su savimi ir tos, nereikalingos, duokdie, teužsimiršta.

Į Akrą atplaukėme iškarto po Petro ir Astos vestuvių. Šį mažą magišką miestuką Izraelio Šiaurėje mums užrodė draugiškai nusiteikęs žydas Josifas, kurį sutikome dar Larnakoje. „Vot takije, vot, pirožki, riebiata“, – kartojo jis mums, kalbindamas užsukti į Akrą, kurioje savo jachtai jis turi vietą ir kurią pasiryžęs tučtuojau mums užleisti. Dėkojame tau, Josifai!

Miestuko su tokia keista aura man dar gyvenime neteko matyti. Palikome įgulą miegoti ir pasileidome klaidžiais tamplierių tuneliais citadelės link. Ko ieškojome? Greičiausiai lobio, deimanto karaliaus Ryčardo Liūtaširdžio karūnoje. Gulėjome išsidrėbę ant kryžiaus žygių laikais pastatytų įtvirtinimų sienos, žvelgėme į banguojančią jūrą ir jautėmės kaip ginkluoti kareiviai atvykę atimti šį miestą iš žiauriojo Saladino.

Stebėti jūrą. Žvelgti pro šaudymo angas. Justi strėlių, kadaise skrodusių šį orą, čežėjimą. Uosti miesto gynėjų prakaito kvapą. Vienu žodžiu, išeiti. Pakilti aukščiau debesų, aukščiau savęs ir aukščiau savo suvokimo. Ar kas patikės, kad vos per valandą miesto dvasia gali persismelkti iki pat kaulų smegenų?

O po to buvo vestuvės. Mažame vietos restoranėlyje valgant nepakartojamą humusą. Stalas buvo užsėstas girtų jūreivių, Tomas buvo jaunasis, o Tėvas – nuotaka. Jaunasis gavo pirmąsias savo gyvenimo pamokas, o grubūs pokštai jaunosios atžvilgių ėmė ir liovėsi. Atrodė, kad pats Žakas de Molje prisikėlė, prisijungė prie „Gold of Lithuania“ įgulos ir čia pat, gerdamas Kristaus kraują, linkėjo mums sėkmės.

Ei, Sėkme, kur tu? Vis dar čia? Pasislėpusi naktinėse Manto nuotraukose?

Daugiau