Nepakartojama viešnagė Dovydo mieste

„Jeigu, Jeruzale, tave aš užmirščiau, mano dešinė tenuvysta“ (Ps, 136, 5).

Liepos 23-oji istorinės-kultūrinės ekspedicijos „Gold of Lithuania“ kalendoriuje nuo šiol pažymėta ryškia raudona spalva. Ką ji reiškia? Ogi tai, kad piligrimai, keliaujantys Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio takais, pasiekė savo kelionės tikslą – visų miestų ir tautų motiną, trykštantį tikėjimo šaltinį – Jeruzalę. Valio! Pagaliau, po dviejų metų klajonių mes pagaliau čia. Ten, kur lankėsi ir mūsų įkvėpėjas.

Visų pirma, turbūt reikėtų padėkoti Lietuvos ambasadai Izraelyje, kuri pasirūpino, kad į kelionę mus lydėtų patyręs ir žinomas gidas, senųjų kalbų tyrinėtojas ir krikščionybės specialistas Chrisas. Antra padėka iš mūsų lūpų keliauja tiesiai jam, nes  jis buvo tas žmogus, kuris viešnagę amžinajame mieste pavertė nepakartojama.

Šio miesto vardas Jeruzalė kilęs iš dviejų semitiškų žodžių, reiškiančių „taikos miestas“. Ko gero, tokia yra ir teisybė – šis miestas gali išmokyti taikos. Juk būtent čia vienoje vietoje gyvena judėjai ir musulmonai, katalikai ir stačiatikiai, armėnai ir etiopai. Šalia „peisuoto“ chasido netruksi išvysti ortodoksą stačiatikį, juodaplaukis arabas draugiškai sveikinasi su Izraelio armijos kareiviu, o piligrimų – gyva galybė, iš viso pasaulio: nuo Brazilijos iki Kinijos.

Sudėtingos istorijos miestas. Daugybę kartų užgrobtas, pakeitęs gausybę karalių ir imperatorių. Tarnavęs asiriečiams ir babiloniečiams, romėnams ir persams, mongolams ir makedonams, umarams ir otomanams, kalifams ir kryžiuočiams… Ne veltui pačios gražiausios psalmės yra sudėtos apie šį miestą, jo grožį ir skausmingą jo praradimą.

Nesigilinant į gilesnę istoriją, kaip piligrimams iš Lietuvos, mums svarbiausia krikščionybės istoriją. Taigi per vieną dieną perėjome kone per visą Jėzaus Kristaus istoriją. Pabuvojome ant Alyvų kalno, nuo kurio Jėzus pasakė savo garsųjį pamokslą, matėme sodą, kuriame jis buvo suimtas. Šmirinėjome po menę, kurioje vyko Paskutinė vakarienė ir bučiavome akmenį, ant kurio Jėzus buvo pašarvotas, galų gale uždegėme žvakutes savo artimųjų sveikatai ir laimei – ar dar reikia ko nors daugiau?

Keista tik buvo stebėti ginkluotus kareivius šalia kiekvieno rimtesnio objekto. „Nuo ko ir ką jie saugo?“ – klausinėjome savo patyrusio gido, o jis mums aiškino: „Čia į judėjams šventą vietą eina melstis musulmonai,  o štai čia – krikščioniškasis anklavas arabų kvartale…“ Atrodytų, kiekvienas kvadratinis metras Jeruzalės kimšte prikimštas tautų ir tautybių, tikėjimų, įsitikinimų ir apmąstymų.

Aplankėme ir Raudų sieną, prie kurios žydai meldžia to, kad kada nors būtų atstatyta Saliamono šventykla. Kas žino istoriją, tas turbūt yra girdėjęs, kad toje vietoje, dėl kurios galvas padėjo tūkstančiai tamplierių, troškusių atsikovoti Kristaus kapą, šiandien stovi Aksos mečetė. Blizgančiu stogu virš visos Jeruzalės žėrintis statinys kiekvieną dieną žydams primena apie didžią netektį, atėjusią su musulmonų įsigalėjimu Artimuosiuose Rytuose.

Ilgai diskutavome su gidu Chrisu – ar yra galimybė, kad musulmonai ir žydai ims ir užkas nesantaikos kirvį? Kas galėtų tam pasitarnauti? Ar kas nors pasikeis, jei galų gale ateis levitų mesijas ir Aksos mečetės vietoje atstatys senąją Saliamono šventyklą? Niekas to nežino ir netgi nesiima spręsti šio klausimo. Per skaudus.

Keista, kad Taikos mieste šiandien su taika sudėtinga. O mūsų laukia kelionė toliau…

„Tepridžiūsta prie gomurio mano liežuvis,
Jeigu tavęs neatminčiau,
Jeigu tu man brangesnė nebūtum
Už visus džiaugsmus, Jeruzale mano!”