Mėnuo traverse, arba pakeliui į Pažadėtąją Žemę
HOTEL, ALFA, INDIA, FOXTROT, ALFA
Šnypštimas. „Sailing boat „Heaven can wait“ ask permision enter haifa port. Over“, – tokius pranešimus, plaukiant į pažadėtąją žemę teko kartoti bene šimtą kartų. „Haifa port listen. Please spell ship name. Over“. Šnypštimas. „HOTEL, ECHO, ALFA, VIKTOR, ECHO, NOVEMBER, CHARLIE, ALFA, NOVEMBER, WHISKY, ALFA, INDIA, TANGO“, – šitaip šaukinyje iš pirmųjų raidžių sudėliojame savo laivo pavadinimą. Ir štai išvystame, kaip nuo uosto vartų milžiniškų greičiu pasileidžia karinis kateris. Į mus atsisuka kulkosvaidžio vamzdis, saulės zuikutį paleidžia optinis taikiklis…
Bet apie tai gal vėliau, a? Juk išplaukti į jūrą – tai vienas didelis nuotykis. Vienas vėjas, vienas didelis pabuvimas kartu ir vienas didelis malonumas. Larnakoje šiek tiek užtrukome. Pasirengimas kelionei – provizijos supirkimas, patalynės skalbimas. Vėliau teko laukti, kol ji išdžius, ir taip geras keturias valandas. Antra vertus, laikas nepraėjo veltui – mus aplankė vietos lietuvių bendruomenės nariai, kurie mums atnešė lietuviškos duonos puskepalį ir mūsų pamėgtojo „halumi“ sūrio.
Pasirodo, kad lietuvių Kipro saloje ne tiek jau ir mažai: ne sezono metu apie 200-300, o vasaromis išauga ir iki 1000. Tie mieli žmonės, su kuriais mums teko bendrauti, jauni programuotojai, naujosios kartos atstovai, kuriems jau nebesvarbu, kur vystyti savo veiklą. Gyvena Larnakoje jau ne pirmus metus, jau sukūrė savo socialinę erdvė, turi draugų ir pažįstamų, tačiau, nors ir grįžta namo vos kartą ar du per metus, nepraradę tai, ką galima vadinti svarbiausiu lietuvio turtu: žmogiškojo nuoširdumo.
Pasilabinome, pasišnekėjome, pajuokavome, nusifotografavome ir įteikėme broliams lietuviams „Švyturio“ alaus paletę. Ar įsivazduojate, kokie jie buvo patenkinti?
Vėliau sekė vakarienė prieš išplaukiant – dešrelės su grikiais ir tas pats skanusis keptas „halumi“ sūris. Valgydami stebime, kaip tolumoje kaupiasi debesys, danguje sužybsi žaibų dygsniai ir svarstome: „Ką gi mums atneš kelionė į mums dar nežinomus vandenis?“ Kažin kas laukia mūsų Izraelyje?
Tik išplaukus pakilo vėjas. Gūsiai iki 35 mazgų, grotas surifuotas, genujos tik kraštelis, o lekiame kaip laukiniai: vidutinis greitis – 8,5 mazgai. Laivas krenuoja, pasviręs kaip reikiant, šoninė banga – metro, pusantro dydžio. Štai taip ir patiri tikrąjį buriavimo malonumą, kaip sako mūsų kepas, „sanatorinis buriavimas“ – saikingas, mielas ir malonus.
Geras plaukimas – bemaž 15 valandų vien su burėmis. Dar daugiau patirties, dar daugiau pažinimo, dar daugiau vėjo. Saulėlydis. Dešiniajame borte pakyla priešpilnis mėnuo, jis rausta, matyt, iš gėdos. Šalia užsižiebia vieniša žvaigždė – Venera vakarinė. Tarsi viliokė mergina vilioja mėnesį atsiduoti aistrai, bet šis tikriausiai šiek tiek pritingi…
Naktinė vachta. Apie 11 val. vakaro mėnuo pasiekia traversą ir galop visai pradingsta. Tampa tamsu, nors durk į akį, tik aplink – kairėje ir dešinėje iš toli tarsi miražas boluoja suboluoja tolimų laivų žiburiai. Skaičiuojame tuos rasos karolius, bandydami nustatyti jų kursą ir judėjimo kryptį, blyksteli perspėjantis žiburys – kartą, du, tris. OSCAR. Žmogus už borto? Bet kuriuo atveju laivas didelis, ir jie per toli, kad galėtume jiems padėti.
Paryčiais pasiekiame rekomenduojamą kanalą, vedantį tiesiai į Haifą. Pažadėtoji žemė vos už 20 jūrmylių, reikia pasirengti. Dar Larnakoje sutikome keletą buriuotojų iš Izraelio, kurie mus perspėjo, kad pakrantės apsauga teks „spellinti“ ne tik laivo pavadinimą, bet ir visos įgulos vardus bei pavardes, o likus 10 jūrmylių iki kranto, prisistatys ir patys pareigūnai.
Ir štai išvystame, kaip nuo uosto vartų milžiniškų greičiu pasileidžia karinis kateris. Nė vienas iš mūsų dar nebuvo atsidūręs tokioje situacijoje, kai į laivą atsisuka užtaisytas kulkosvaidžio vamzdis. Variklis išjungtas, bangos sūpuoja, akina optinio taikiklio saulės zuikučiai, baisu net ir sujudėti, o iš kajutkompanijos sklinda ramus kapitono rimavimas „HOTEL, ECHO, ALFA…“
Po to, kai turkų laivas „Mavi Marmara“ bandė įsiveržti į Gazos ruožą, patekti į Izraelį jūros keliais tapo turbūt dešimtkart sudėtingiau. Galų gale susiderame su pasieniečiais, mus perima antras kateris, kuris palydi iki uosto. Na, o čia – septyni žmonės: vaikinai, merginos, kurie čia atvyko tam, kad mus apklaustų. Uosto apsauga, policija, muitinė ir, žinoma, slaptieji agentai. Kryžminė apklausa po vieną: kas mes, iš kur, kokiu tikslu, kas per misija ir t.t. „Ar galite garantuoti, kad nevežate kontrabandos, ginklų ar narkotinių medžiagų?“
Nieko nuostabaus: ta pati „Mavi Marmara“ stovi Haifos uoste greta kitų dešimties didingų karo laivų. Nė neįsivaizdavome, kad legenda virstanti istorija bus taip arti mūsų. Vienas kitas paslapčia padarytas kadras, kankinančiai ilgas laukimas, kol patikrins mūsų pasus, kepame saulėje kaip ant barbekiu. Net gaila, kad niekas nevalgys. Apsaugininkai sugrįžta, dabar tikrins jachtą. „Kaip vadinasi jūsų laivas?“ – klausia. „Heaven can wait“ – atsakome. „It will wait“, – šypsosi agentė.
Maždaug po keturių valandų paliekame patikros postą. Gavę paskutinius nurodymus, išplaukiame į mariną, plaukiame ir stebimės, kiek daug pastangų skiriama tam, kad patikrintų vieną paprastą burinę jachtą. Kiek pinigų Izraelis kasmet investuoją į karinę pramonę? Kas kaltas dėl to, kad žmonės negali susitarti? Kas yra karinė padėtis? Ir kam jos reikia?
Tokie svarstymai užtrunka iki vėlyvo vakaro. Saulė nusileidžia saulė, o mes tebediskutuojame. Šiek tiek džiaugsmo: „Valio! Mes pasiekėme pažadėtąją žemę”. Ir dar šiek tiek netikėtos patirties: padaryti tai nebuvo taip lengva.
