Jachta, kuria plaukiojo Ernestas Hemingvėjus

34˚55‘ Šiaurės platumos, 33°38‘ Rytų ilgumos, Larnaka marina, Kipras.

Kartais žmogus taip ir nesupranti, kurioje vietoje baigiasi viena, ir prasideda kita.

„Nualinti saulės“, – norisi pavadinti mus visus, besiplūkiančius viduvasario karštenybėje pačiame ryčiausiame Europos taške.  Džiugu, kad šį tašką pasiekėme saugiai ir sutikome trečiojo etapo įgulą – vakar vakare prie mūsų prisijungė Daiva, Petras su Asta, o pačiais paryčiais, apie ketvirtą ryte, sėkmingai laivą pasiekė ir Bernardas.

Pasidalinti įspūdžiais laiko užteko – juolab, kad Larnakoje jau buvome apšilę kojas. Šį Kipro uostą pasiekėme taip pat naktį – iš liepos 15-osios į 16-ąją. Sąlygos čia, palyginti su Limassol, pasakiškos – mus pasitiko uosto tarnautojas, radome neblogą vietą prisišvartuoti, prisijungėme prie visagalio elektros tinklo, užpildėme bakus vandeniu ir galų gale turėjome galimybę nušveisti ir išblizginti jau kone kiaulide virtusią jachtą.

Kaip tik tą ir darėme šlaputėliai nuo sūraus prakaito, kai mūsų pasiimti atvyko Larnakos savivaldybės darbuotojai. Labiausiai nustebino, kad savivaldybė įsikūrusi ne kokiame nors istoriniame name, o pagrindinėje gatvėje prie promenados, naujame pastate, po kuriuo veikia „McDonald‘s“ užkandinė. Nebūkime konservatybūs, kolegos…

Susitikimas su meru ir dviem jo pavaduotojais praėjo konstruktyviai. Pasirodo, kad Larnaka bene mažiausiai iš visų lankytų pakrantės uostų orientuotas į turizmą. Jų ateities strategija labiausiai orientuota į prekybą ir finansines paslaugas. Vis tik miestas, tampantis tiltu tarp Rytų ir Vakarų, tarp Europos ir Azijos, nebūtinai turi sietis vien tik prie turistų, nors, tiesą sakant, jų ir čia netrūksta.

Vos 40 kilometrų nuo Kipro sostinės Nikosijos nutolusioje Larnakoje šiandien gyvena apie 60 tūkst. gyventojų. Kone pusė iš jų atsikėlė čia po 1974-ųjų karinio konflikto su Turkija. Šiandien šis miestas žinomas kaip vietinių gyventojų rojus. Jie čia atvažiuoja praleisti savaitgalio, pašėlti naktiniuose klubuose ir diskotekose.

Priėmęs mūsų sveikinimus ir dovanas, Larnakos meras padėkojo už kvietimą atvykti į Vilnių ir Klaipėdą. Panašu, kad noras bendradarbiauti jiems nėra svetimas. Vėliau sekė įprastai sotūs pietūs, į kuriuos mus palydėjo, švelniai tariant, stamboko sudėjimo mero pavaduotojas. Šypsena sukėlė jo mesta frazė: „valgymas yra pagrindinis Kipro gyventojų sportas“. Reikia pripažinti, kad šią sporto rungtį išbandėme kaip reikiant.

Mūsų pietums einant į pabaigą, sulaukėme žinios iš Petro. Pasirodo logistikos kompanija DSV, kuri mums taip pat padeda šioje kelionėje, pristatė 500 skardinių „Švyturio“. „Lietuva, mes su tavimi!” – sušukome grįžę į laivą. Ir tučtuojau apdalinome visus aplinkinius buriuotojus šilčiausiais linkėjimais iš mūsų valstybės, kuriuos palydėjome dviem-trim-keturiom skardinėmis alaus. Juk savo kraštui galima atstovauti ir taip.

Na, o bevaikščiodami po mariną išvydome ligi šiol neregėtą dalyką – senovinę jachtą, su kurios savininku begurkšnodami alų ir susipažinome. Senovinis klasikinis 65 pėdų laivas, pastatytas 1946 metais Kuboje. Išgirdome istorijų, kurios nustebintų net visa ko mačiusius jūreivius. Šiuo laivu Fidelio Castro revoliucijos laikais iš Kubos bėgo 18 pabėgėlių. Kadaise laivu plaukiojo net pats Ernestas Hemingvėjus! Laivo savininkas mums rodė laivo žurnalą, kur didysis plunksnos meistras savo ranka paliko įrašą.

„El Ciclon“ – toks legendos pavadinimas – savo jaunystės laikais buvo žymus burlaivis, laimėjęs daugiau kaip 20 įvairaus lygio regatų. Nors stiebas jau keistas (matyt, lūžęs per kokią nors audrą), išsaugotos visos vidaus interjero detalės – senovinės kriauklės ir čiaupai, spintelės ir veidrodžiai graviūruotais rėmais. Šio laivo grotas sveria kone ¾ tonos. Dėl šios priežasties jį išskleisti prireiktų mažiausiai trijų vyrų. Tiesa, laivas jau seniai nebuvo palikęs uosto – nesutvarkytas rangautas ir takelažas, tačiau dvasia gyva. Norisi tikėtis, kad naujasis škiperis, kuris pasiryš investuoti į legendos išsaugojimą ją deramai saugos ir toliau.

Nesiliaujantį žavėjimąsi laivu nutraukė saulėlydis. Pasisvečiave „El Ciclon“, su naujai atvykusia įgula pasileidome į vakarėjančią Larnaką. Cementuotis, kaip sakoma. O rytoj, susitvarkę dokumentus, „transit log“, „crew list“, užpilde popierius „in marina office“ ir „in custom office“, pakelsime bures Haifos link. Kaip pasakojo marinoje sutikti buriuotojai iš Izraelio, pasimatymas su jų pakrantės apsaugos kateriais, vargu ar bus itin malonus. O jis tikrai bus, tuo galime net neabejoti.

Perfrazuojant tą patį E. Hemingvėjų, neklausk, kam kaukia laivo sirena, galbūt ji kaukia tau.