Pafos – meilės ir grožio gimtinė

34˚45‘ Šiaurės platumos, 32°24‘ Rytų ilgumos, Pafos marina, Kipras.

„Vendas, vendas ir į kairę!” – štai šitaip prasidėjo mūsų pažintis su Kipro sala. Palikę svetingąją Alaniją, ko gero, palikome ir taip mums, buriuotojams, nepatinkantį štilį. Iš pradžių buvo saldžiosios porelės – Jauniaus ir Linos – pagaminta vakarienė (makaronai su tunu), vėliau – palydėjome saulę, o netrukus po saulės laidos užpūtė ir lengvas brizas. Nukritęs slėgis ir pamažėl augančios bangos šiek tiek neramino, tačiau mūsų nerimas buvo  be pagrindo. Kone visą naktį plaukėme iškėlę bures, tad tie, kurie miegojo, galėjo smagiai sapnuoti nekankinami variklio dūzgimo.

Prabėgus krentančių žvaigždžių vachtai, ryto sambrėškyje išvydome Kipro salos kontūrą. Ši sala – trečioji pagal dydį Viduržemio jūroje, o žemėlapyje ji šiek tiek primena ančiasnapį. Gaila tik, kad salos „snapas“ nepriklauso Europos Sąjungai, kadangi dar 1974 metais  buvo okupuotas Turkijos.  Šiaurinis Kipras šiandien oficialiai nefigūruoja niekur, nes okupacijos nepripažino nė viena pasaulio valstybė. Dėl šios priežasties įplaukti į salos šiaurę mes nesiryžome, kadangi tai būtų kaip ir diplomatinis pripažinimas, de facto. O tarptautinio skandalo šlovės mūsų projektui tikrai nereikia.

Prisišvartavome nedidukėje ir ypatingais patogumais nepasižyminčioje Pafos miestelio marinoje. Gyventojų šiame mieste nedaug – vos 60 tūkstančių. Tačiau turistinio sezono metu aplink gali dūgzti ir penkis ar net dešimt kartų daugiau žmonių. Ypatingai šią vietą pamėgę britai, kadangi, kiek matėme turizmo agentūrų reklamų, lėktuvų ryšys su Londonu vos 79 eurai. Tad jie ir plūsta čia tuntais, siekdami pažinti turiningą dešimties tūkstančių metų istoriją ar tiesiog pailsėti.

Visų pirma, turbūt reikėtų paminėti tai, kad visas Pafos miestelis įtrauktas į UNESCO saugomą pasaulio paveldą. Ilgą laiką čia buvo ir Kipro sostinė, o ypatingą plėtrą miestas patyrė būtent po Turkijos okupacijos. Nors Pafos priklauso pietinei Kipro daliai, žmonės į čia kėlėsi iš okupuotos krašto dalies. Gražūs, smėlingi paplūdimiai, baltai lūžtančios bangų keteros taip ir kviečia pasakoti legendą apie meilės ir grožio deivės Afroditės gimimą. Ir jos simbolių čia pilna – nuo Bizantijos laikų mozaikų, atsispindinčių suvenyruose, iki laivų, restoranų ar net viešbučių pavadinimų.

Ar žinote, koks kompleksas kamuoja Kipro salos gyventojus? Ogi tai, kad, pasak jų pačių, Turkijoje poilsiauti gerokai pigiau. „Nė velnio!” – užginčijome Pafos savivaldybės atstovus. Ką jau ką, o tai patyrėme savo kailiu. Po savaitės Turkijos pakrantėje galime žegnotis, kad Kipras kur kas palankesnis atostogoms. Visų pirma, nedideles kainas užtikrina maži mokesčiai. Dėl to daugelis dalykų kainuoja netgi mažiau nei Lietuvoje. Antra, išsivystęs turizmas skatina konkurenciją, dėl to pakrantės restoranėliuose antrasis patiekalas kainuoja 7-9 eurus. Na, o trečia – Turkijoje už „mojito“ kokteilį mūsiškiai mokėdavo po 8 eurus, tuo tarpu Kipre – kokteilis 5 eurai, be to, antrą gauni nemokamai.

Susitikimas su Pafos meru praėjo tauriai. Pasak mero, kasmet Pafose vyksta operos festivalis – rugsėjo mėnesį net tris dienas trukančiame festivalyje žmonės turi galimybę stebėti operą ant jūros kranto. Prie bizantiškos XIII a. pilies įrengtoje scenoje jau 11 metų rodoma „Turandot“, „Bohema“, „Traviata“ ir t.t. Beje, estai su savo opera Pafos mieste jau buvo, lenkai – net tris kartus. Galėtų ir Lietuva parodyti tikrąjį savo operos veidą, kaip manote, gerbiamasis Kėvišai, entuziastingoji Ibelhauptaite?