Mazutuota naktis Limassol uoste

34˚39‘ Šiaurės platumos, 33°02‘ Rytų ilgumos, Limassol marina, Kipras.
Paskutinis darbas, kurį atlikome Pafos mieste, – išgėrėme šaltos kaip snieguolė frape kavos, pats Kalėdų senelis būtų mums pavydėjęs. Laukė ilgas kaip kilvateris vakaras laive ir maždaug 40 jūrmylių iki kito mūsų maršruto taško – Limassol uosto.
Kai bandai prisiminti pokalbius laive, regis, nieko iš jų ir nelieka, tik įspūdis: kokie mieli ir nuoširdūs gali būti žmonės. Tos pačios istorijos, tie patys anekdotai, tik patirtys skirtingos. Jūra sujungia – jūra suartina. Jei nori pažinti save ir kitus, išeik į jūrą, ji tavęs tikrai nepamirš.

Į Limassol įeidinėjome vėlyvą naktį. Buvo gal pirma valanda nakties, kai įsukę už bangolaužio įplaukėme į mariną. Deja, čia laukė nemaloni staigmena – privati marina nė nesiteikė priimti vargšų našlaitėlių. Veltui maldavome uosto sargą, kad leistų prisišvartuoti, buvome nemaloniai pasiųsti ten, kur toliau. Todėl teko atsišvartuoti ir ieškoti kitos vietos.

Ko gero, toks jau buvo mūsų likimas – nuleidus nosis dar valandą plaukti iki komercinio uosto, kuriame mums neva buvo rezervuota vieta. Dar blogiau, kad pakeliui prisistatė „coastal guard“ kateris, kuris iš pradžių įkyriai suko ratus ir spigino mums į akis galingu švyturiu, galų gale pareikalavo keliolika kartų kartoti savo laivo pavadinimą, įgulos narių tautybę ir tik po to, kai įtikinome juos, kad esame iš Europos Sąjungos, leido įplaukti į uostą.

Na, ir kas iš to? Prisišvartavome prie keleiviniams laineriams skirtos krantinės. Elektros nėra, vandens – irgi. Užeiti į tuliką – baisiau nei pas močiutę kaime, o apie dušą gali nė nesvajoti. Visa tai mums priminę praėjusių metų švartavimąsi Diureše, Albanijoje, kur buvome papuolę į panašią situaciją. Miegoti tarp krovininių laivų, spiginant uosto švyturiams ir dirbant kranams, nėra pats didžiausias malonumas. Ir dvokia aplink ne tik dyzeliu, mazutu, bet ir šlapimu bei šviežiu š… Beje, tokia naktis tokiame uosta mums atsiėjo nei daug, nei mažai – 82 eurus.

Bet ar reikia skųstis? Ar galėtume įvertinti rožės kvapą, jei niekad gyvenime nebūtume įbridę į mėšlo krūvą? Faktas. Pasėdėjome su „night cap“ maždaug iki 4 ryto, su kapitonu Dariumi įdomiai pasikalbėjome apie skaitytas Carlos Castaneda knygas. O rytojaus ryta pasitikome su Jauniaus iškepta kiaušiniene, po to susirinkome daiktus bei dovanas, ir išlėkėme pasižvalgyti po apylinkes.

Nors Limassol ir garsėja savo viešbučiais ir ypatingai išvystyta turizmo infrastruktūra, architektūriniu požiūriu vargu ar ką nustebins. Vis tik karo metai čia nepraėjo be pėdsako – keli vargani bizantiškosios architektūros pavyzdžiai, vienas kitas paminklas, mečetė, graikų ortodoksų katedra, o visas likęs peizažas daugiau primena Viršuliškes Vilniuje, nei senosios kultūros lopšį. Aišku, nereikia pamiršti ir to, kad po nesėkmingos nakvynės buvome šiek tiek nusivylę. Kita vertus, apie miestą buriuotojai visuomet sprendžia iš uosto.

Susitikimas savivaldybėje buvo trumpas. Meras išvykęs, mus priėmė Limassol vicemeras, kuris šiek tiek pakalbėjo pats, išklausė mūsų, po to apsikeitėme dovanomis ir išsiskirstėme. Visa laimė, kad savivaldybės kultūros skyriaus vedėja pabandė kompensuoti mūsų nepasitenkinimą solidžiais pietumis. Ypatingą įspūdį paliko halumi – baltasis keptas Kipro sūris, naudojamas ir kaip užkandis, ir kaip priedas prie įvairių valgių. Nuostabios tradicinės salotos, viščiuko, paršelio ir ėriuko vėrinukai, alyvuogės, įvairūs padažai, į kuriuos taip skanu mirkyti šviežią pitą, taip pat, savaime suprantama kelios pintos puikaus kiprietiško alaus KEO.

Daugiau apie Limassol sužinojome būtent pietų metu: nauja patogi ir talpi marina kaip tik statoma šiuo metu (o gaila!), pasirodo, šiame mieste vyksta visoje saloje žymus folkloro festivalis, vyksta baleto pasirodymai, o rugpjūčio mėnesį prasideda dvi savaites trunkanti vyno fiesta, sutraukianti mėgėjus iš įvairių valstybių. Limassol, turintis 150 tūkst. gyventojų, prieš penkerius metus įsteigė technikos universitetą ir pretenduoja į Europos kultūros sostinės 2017 metais titulą.

Metas keistis patirtimi? Žinoma! Pakvietėme savo naująją draugę į Vilnių, pakvietėme į Klaipėdą. Ar ji ras laiko? Niekas nežino. Į kultūros sostinės titulą tais pačiais metais pretenduoja ir Nikosija, ir netgi Pafos. Konkurencija didelė, tad Limassol teks pasistengti kaip reikiant…

Nors ir kaip mes buvome kviečiami pabūti šiame mieste ilgiau, mandagiai atsisakėme. Norėjome tučtuojau palikti mazutu dvokiantį uostą ir atrasti tokią vietą, kurioje jaustumėmės bent jau šiek tiek komfortabiliau. Juolab, kad mirtinai reikia nušveisti jachtos denį. Bešokinėdami ant slidžios tepaluotos krantinės pirmyn ir atgal kaip reikiant jį ištepliojome. O nešvari jachta nedaro garbės nei kapitonui, nei įgulai.