Kaip banguoja lietuviškų trispalvių jūra Alanijoje?

36°33’ Šiaurės platumos, 35°57’ Rytų ilgumos, naujoji nuostabioji Alanijos marina

Iš Antalijos išplaukėme iškart po mažojo finalo. Pasileidome į naktį, apmaudu buvo tik dėl vieno, kad visą laiką kamavo totalus štilis. O antras, dar keistesnis dalykas buvo tas, kad per visą plaukimo naktį nesutikome nė vieno laivo. Kalba neina net ne apie jachtas, nematėme nei krovininių, nei keleivinių – absoliučiai jokių laivų. Taigi buvo tyli, rami naktis – tik mes trukdėme jai ramybę.

Na, o Alanija mus pasitiko šventiškai pasipuošusi. Didžiulė minia žmonių, jūra lietuviškų trispalvių, dėl mūsų buvo pasistengta kaip reikiant. Filmavo kelios vietinės televizijos, spragsėjo fotoaparatai, skambėjo sveikinimo kalbos ir žodžiais – vienžo, pasijutome tikromis žvaigždėmis. „Novaturas“ pasirūpino netgi tuo, kad iš viešbučių į mariną mūsų pasitikti atvažiuotu keli autobusai lietuvių. Jiems tai tikrai egzotika – toli nuo namų jūromis keliauja lietuviai, kurie vieninteliai iš visos minios turbūt neturi „all inclusive“ apyrankių ant riešų. Kuo geriausi linkėjimai tiems, kurie mus palaiko. Jei nebūtų jūsų, vargu ar mums užtektų užsidegimo ir noro tęsti savo kelionę.

Alanijos meras Hasan Sipahioglu, kuris pasitikimo metu suskėlė smagią kalbą, pasakė nei daug, nei mažai: „Nors Lietuvą ir Alaniją skiria ne vienas tūkstantis kilometrų, čia mes esame draugai ir su didžiuliu džiaugsmu pasitinkame visus lietuvius, kurie atvyksta pas mus“.

O to džiaugsmo netrūko, kad jį kur galai (!) – šokiai su kardais, vynas ir užkandžiai, didžiulė savivaldybės delegacija, dovanos, fotosesijos, interviu televizijoms, maudynės puikiame baseine naujoje marinoje, vakarienė, pasak vietinių, geriausiais virėjais garsėjančiame miesto restorane „Grand Cru“, pora Cuba libre“ kokteilių ir trumpa ekskursija su nuostabiu gidu po nightlife garsėjančią Alaniją.

Ką apie ją sužinojome? Keletas faktų. Iš viso mieste gyvena apie 100 tūkst. gyventojų. Tuo tarpu viešbučių sektoriuje yra net 160 tūkst. lovų. Skaičiuojama, kad per sezoną šį puikų kurortą aplanko apie 2 mln. turistų. Daugoka, tiesa? Ir keliauja žmonės ne tik iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ar Rusijos. Pilna turistų iš vidurio Europos ar Skandinavijos, pastarieji tikrai nėra pirštu penimi ir dėl kokybės labai greitai ima kelti vėją. Beje, savivaldybės duomenimis, Alanijoje butus yra įsigiję jau 90 lietuvių. Štai tau ir antrieji namai.

Ką derėtų žinoti buriuotojams? Ogi tai, kad marinos čia ypatingai geros. Visa Turkijos pakrantė metė milžiniškas investicijas į tai, kad marinoje jaustumeisi kaip baltas žmogus. Baseinai, šezlongai, barai, tvarkingi dušai, tualetai – nė iš tolo nesulyginsi su ta betvarke, kuria pernai mums parodė, pavyzdžiui, Albanija ar Graikija. Be viso to, svarbu paminėti ir tai, kad marinos kol kas dar pustuštės. Panašu, kad Turkija dar tik ruošiasi didžiajam buriuotojų antplūdžiui. Taigi tie, kurie bus pirmieji patirs fantastišką servisą.

Kad ir toks pavyzdys – šeštadienio popietė, o Antalijoje mums be problemų vos per porą valandų pakeitė tepalus ir kuro filtrus. Ir kainavo visa tai pakankamai pigiai – vos 200 eurų. Visus smulkius nesklandumus sprendžiame operatyviai, tvarkingai ir, duokdie, be jokių sutrikimų. Šiandien susitvarkysime muitinėje, suforminsime dokumentus ir pasileisime Kipro linkui. Tikėkimės, vėjo bus daugiau.

Kam įdomu – antroji „Gold of Lithuania“ įgula susicementavo puikiai. Kapitonas Darius Vinkevičius – nepakartojamas. Paprastas, mandagus, tvarkingas, kultūringas ir labai mielas žmogus. Mindaugas, Mantas, „tėvas“ Sigitas, Ričardas, Donatas ir Tomas vienas kitą puikiai pažįsta dar iš praėjusių metų buriavimo. Žilvinas, kuriam prikibo „advo‘kato“ pravardė ir Jaunius sparčiai savo žiniomis ir patirtimi vejasi mus visus. Na, o vienintelę įgulos merginą – Jauniaus žmoną Liną – saugome kaip akies vyzdį.

Futbolo finalas, tiesa, nuvylė siaubingai. Olandai pralošė, nors turkai ir iš paskutiniųjų ruošėsi jų pergalei. Didžioji dalis Alanijos barų buvo išpuošti oranžiniais balionais, tačiau sirgaliai po jais sėdėjo it mietą prariję… Grįžtant į mariną, mieste matėme netgi susistumdymų tarp oranžinių ir raudonųjų. Masė žmonių, gerai, kad patys į juos neįsivėlėme.

Pabaigai – dar toks nuotykis. Grįžę į mariną nusprendėme pasinaudoti baseinu, pasipliuškenti jacuzzi – kas kad vėlyvas vakaras, jau beveik naktis, atsigaivinti vis tiek reikia. Susikalbėti su turkų sargais sudėtinga, naktį budi tie, kurie nemoka angliškai, ką padarysi. Todėl teko pasitelkti net arabų kalbos žinias: „Asalam‘u‘aleykuum. Bismillah ua rahmani rahym. Alhamdu lille uaraby lialiamyn“ sušildo sienas tarp žmonių. Visam kitam užtenka gestų.

Po to stovime su Mindaugu ir regime, kaip du turkai diskutuoja tarpusavyje, laikas nuo laiko, basteldami į mano pusę. Pirmasis klausia: „Afganistan?“ Nes mato, kad ne turkas, kad akys mėlynos ir plaukai ne juodi (kas kad plikas). „Arab“, – išmaningai linguoja galva kitas. Ir iš karto tampa ramiau: atsiranda „Coca-Cola“, ledukų, jacuzzi suburbuliuoja vanduo. „Tešekiur-ederim“, – t.y. „ačiū“. Čia jau turkiškai.

Taip Bocmanui prigijo nauja pravardė – Arabas.