Keturi metų laikai Antalijoje, arba pirmojo etapo išleistuvės

Nuostabus pirmasis rytas, kuomet įkvepi tyro oro ir supranti, kad atsibudai ne bet kur, o ant jachtos denio. Prieš akis – Tauro kalnynas, laivą šiek tiek siūbuoja, tačiau nepykina nė kiek. Po vakarykščio priėmimo jautiesi smagus ir atsigavęs – puiki komanda, mieli žmonės ir aplink tvyranti gaivuma.
Antalija – uostamiestis pietvakarių Turkijoje, kuriame gyvena apie 750 tūkst. žmonių. Nors tai ir nėra sostinė, savo dydžiu ji prilygsta Vilniui. Antalijos miestas išsidėstęs, ant stačių pajūrio uolų, pačiame įlankos krašte. Ko gero, nuo Viduržemio jūra ir yra tas magiškasis elementas, dėl kurio sakoma, kad keturi metų laikai Antalijoje tėra tik kalendoriuje. Žiemos čia praktiškai nebūna. O jeigu iškrenta sniegas, apie tai rašo visi laikraščiai, tai būna sensacija, kokių reta.
Manoma, kad žmonės į šį regioną kėlėsi ši Kaukazo ir Mesopotamijos. VIII a. trakai kūrė čia savo miestus-valstybes. Vėliau paeiliui kolonizavo graikai ir persai, savo žirgus balnojo Aleksandro Makedoniečio kariuomenė ir seldžiukų karalius Antiochas III. Legenda pasakoja, kad dabartinį Antalijos miestą įkūrė Bergamo karalius Attalas II Philadelphos (159-138 m. pr. Kr.), nors iš tiesų jis tik atstatė ankstesnį miestą. Kažkur tuo pačiu metu Antaliją savo piligriminės kelionės metu aplankė ir apaštalas Paulius, davęs pradžią pirmiesiems krikščionims Turkijoje.

Įsivaizduokite – 300 saulėtų dienų per metus. Ne veltui antroji įgula ėmė svilti vos tik atvykusi. Paties šių eilučių autoriaus Tomo veidas raudonai nusidažė per pirmą pusdienį.  Manoma, kad šiame regione žmonės apsigyveno daugiau kaip prieš 50 tūkst. metų. Bananų plantancijos, citrinmedžių giraitės, daugybė vaisių ir daržovių turguose – visai tai liudija, kad žmonėms čia gyventi nėra sudėtinga. Tiksliau – čia paprasta būti sveiku, būti smagiu, būti laimingu.

O mes juk tokie ir esame. Ypač antroji įgula, kuri vakar pasiekė laivą su nuotykiais. „Flylal“ Charters niekaip nenorėjo mūsų iš Vilniaus išleisti. Apie 10 val. praleidome oro uoste dėl lėktuvo atidėjimo, todėl ir praleidome progą prisijungti prie susitikimo su Antalijos meru. Gaila, bet ką padarysi.
Pats susitikimas, pasak pirmosios įgulos, praėjo nuostabiai. Antalijos meras Mustafa Akaydin priėmė mus itin svetingai. Pasak jo, per metus šį puikų Turkijos regioną aplanko iki 70 tūkst. turistų iš Lietuvos, neabejokime, čia mes tikrai esame mylimi ir laukiami. Pokalbio metu buvo pristatyta „Gold of Lithuania“ misija, kiekvienas iš komandos narių turėjo galimybę pakalbėti apie save, taip pat pristatėme savo šalį ir savo miestą – Vilnių.

Tiesą pasakius, Antalijos merą labai domina galimybė pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su mūsų sostine. Geros žinios, kad Vilnių jis ne tik žino, bet ir yra jame buvęs. Tikėkimės, kad jau artimiausiu metu bus pradėtas derinti sutarties projektas, atsiras daugiau progų bendradarbiauti – diplomatijai, verslui ir kultūrai. Tarp dovanų, kurias įteikėme merui,  didelį įspūdį padarė pirmoji lietuviška lyderystės knyga „Dievas, kvantinė fizika, organizacijos struktūra ir vadovavimo stilius“. Angliškai išleista knyga taip pat pradėjo savo kelionę per pasaulį – gal sugebėsime savimi pagaliau sudominti ir kitus?

Po susitikimo mūsų laukė vakarienė prabangiame restorane pušynų apsuptyje. Kaip sakė Donatas, „svirpiant cikadoms, padavėjai nešė prabangiausius turkiškus patiekalus, neįmanomo skonio, neįmanomos išvaizdos, neįmanomo dydžio…“ Esame labai dėkingi garbės konsulei Turkijoje Ismahan Mine Okudur. Ne tik už tobulą vakarienę, bet ir už organizavimą, už palaikymą viso plaukimo metu ir galų gale už susitikimus, nes be jos pastangų, be jos vertimo (ne visi žmonės moka kalbėti angliškai), mūsų projektui būtų buvę daug sudėtingiau.

Ką gi – galutinis akordas – pirmosios įgulos išleistuvės. Komanda nusipelnė tik pačių geriausių žodžių, o merginos, anot pirmosios įgulos narių, buvo nepakartojamos. Ko tik neprisiklausėme! Žuvienė? Virė. Rūgštynių sriuba? Virė. Iniciatyvios, energingos, mielos ir, svarbiausia, paprastos. Fantastika. Kapitonas jūsų tikrai pasiilgs. O mes? Žinoma, irgi!

Šįvakar laukia kelionė jūrą į Alaniją. Nekantraujame. Prašome daugiau vėjo, taip pat ir nuotykių.

Daugiau