Nepakartojama viešnagė Dovydo mieste
„Jeigu, Jeruzale, tave aš užmirščiau, mano dešinė tenuvysta“ (Ps, 136, 5).
Liepos 23-oji istorinės-kultūrinės ekspedicijos „Gold of Lithuania“ kalendoriuje nuo šiol pažymėta ryškia raudona spalva. Ką ji reiškia? Ogi tai, kad piligrimai, keliaujantys Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio takais, pasiekė savo kelionės tikslą – visų miestų ir tautų motiną, trykštantį tikėjimo šaltinį – Jeruzalę. Valio! Pagaliau, po dviejų metų klajonių mes pagaliau čia. Ten, kur lankėsi ir mūsų įkvėpėjas.
Visų pirma, turbūt reikėtų padėkoti Lietuvos ambasadai Izraelyje, kuri pasirūpino, kad į kelionę mus lydėtų patyręs ir žinomas gidas, senųjų kalbų tyrinėtojas ir krikščionybės specialistas Chrisas. Antra padėka iš mūsų lūpų keliauja tiesiai jam, nes jis buvo tas žmogus, kuris viešnagę amžinajame mieste pavertė nepakartojama.
Šio miesto vardas Jeruzalė kilęs iš dviejų semitiškų žodžių, reiškiančių „taikos miestas“. Ko gero, tokia yra ir teisybė – šis miestas gali išmokyti taikos. Juk būtent čia vienoje vietoje gyvena judėjai ir musulmonai, katalikai ir stačiatikiai, armėnai ir etiopai. Šalia „peisuoto“ chasido netruksi išvysti ortodoksą stačiatikį, juodaplaukis arabas draugiškai sveikinasi su Izraelio armijos kareiviu, o piligrimų – gyva galybė, iš viso pasaulio: nuo Brazilijos iki Kinijos.
Sudėtingos istorijos miestas. Daugybę kartų užgrobtas, pakeitęs gausybę karalių ir imperatorių. Tarnavęs asiriečiams ir babiloniečiams, romėnams ir persams, mongolams ir makedonams, umarams ir otomanams, kalifams ir kryžiuočiams… Ne veltui pačios gražiausios psalmės yra sudėtos apie šį miestą, jo grožį ir skausmingą jo praradimą.
Nesigilinant į gilesnę istoriją, kaip piligrimams iš Lietuvos, mums svarbiausia krikščionybės istoriją. Taigi per vieną dieną perėjome kone per visą Jėzaus Kristaus istoriją. Pabuvojome ant Alyvų kalno, nuo kurio Jėzus pasakė savo garsųjį pamokslą, matėme sodą, kuriame jis buvo suimtas. Šmirinėjome po menę, kurioje vyko Paskutinė vakarienė ir bučiavome akmenį, ant kurio Jėzus buvo pašarvotas, galų gale uždegėme žvakutes savo artimųjų sveikatai ir laimei – ar dar reikia ko nors daugiau?
Keista tik buvo stebėti ginkluotus kareivius šalia kiekvieno rimtesnio objekto. „Nuo ko ir ką jie saugo?“ – klausinėjome savo patyrusio gido, o jis mums aiškino: „Čia į judėjams šventą vietą eina melstis musulmonai, o štai čia – krikščioniškasis anklavas arabų kvartale…“ Atrodytų, kiekvienas kvadratinis metras Jeruzalės kimšte prikimštas tautų ir tautybių, tikėjimų, įsitikinimų ir apmąstymų.
Aplankėme ir Raudų sieną, prie kurios žydai meldžia to, kad kada nors būtų atstatyta Saliamono šventykla. Kas žino istoriją, tas turbūt yra girdėjęs, kad toje vietoje, dėl kurios galvas padėjo tūkstančiai tamplierių, troškusių atsikovoti Kristaus kapą, šiandien stovi Aksos mečetė. Blizgančiu stogu virš visos Jeruzalės žėrintis statinys kiekvieną dieną žydams primena apie didžią netektį, atėjusią su musulmonų įsigalėjimu Artimuosiuose Rytuose.
Ilgai diskutavome su gidu Chrisu – ar yra galimybė, kad musulmonai ir žydai ims ir užkas nesantaikos kirvį? Kas galėtų tam pasitarnauti? Ar kas nors pasikeis, jei galų gale ateis levitų mesijas ir Aksos mečetės vietoje atstatys senąją Saliamono šventyklą? Niekas to nežino ir netgi nesiima spręsti šio klausimo. Per skaudus.
Keista, kad Taikos mieste šiandien su taika sudėtinga. O mūsų laukia kelionė toliau…
„Tepridžiūsta prie gomurio mano liežuvis,
Jeigu tavęs neatminčiau,
Jeigu tu man brangesnė nebūtum
Už visus džiaugsmus, Jeruzale mano!”
Sutikimas Tel-Avive: tikėti, vadinasi, būti
32°09‘ Šiaurės platumos, 34°47‘ Rytų ilgumos, Herziliya marina, Izraelis
Ir štai mes ten, kur ir norėjome būti. Atplaukėme į Tel-Avivą vėlyvą popietę, prisišvartavome šali gražaus laivo gražiu pavadinimu „Vasco de Gama“ ir ėmėmės dairytis aplinkui. Vietą laivui radome Herzilya marinoje, kadangi pagrindinė Tel-Avivo marina šiuo metu rekonstruojama. Žinoma, mūsų laivas stovi apie 15 km. nuo miesto, tačiau ir čia verda gyvenimas, restoranai, barai – milžiniškas prekybos centras, svarbu tik kad šekelių užtektų.
Ko gero, susitikimas su Tel-Avivo vicemeru iš esmės ir atspindi tą viešosios diplomatijos svarbą, kurią visuomet norėjome akcentuoti. Kaip susitikimo metu minėjo Jo Ekscelencija Lietuvos ambasadorius Izraelyje Darius Degutis: „Per pastarąjį pusmetį įvyko bent šeši aukščiausio lygio susitikimai: į Izraelį atvyko Ūkio ministras, Užsienio reikalų ministras, rengiasi atvykti premjeras. Izraelio Užsienio reikalų ministras taip pat neseniai lankėsi, tačiau svarbus yra ne tik oficialūs politikų susitikimai – žmonės turi pažinti žmones“.
Išties nustebino tas Izraelio gyventojų kuklumas. Savivaldybės pastatai įrengiami toli gražu ne istoriniuose ar senuose pastatuose kaip, pavyzdžiui, Kipre, o moderniuose, niekuo neišsiskiriančiuose miesto gigantuose. Vice mero kabinetas taip pat nepasirodė perdėm neskoningas: viskas paprasta, savo vietoje, kukliai ir jaukiai.
Esame be galo dėkingi vicemerui, kad į bendrą susitikimą jis pakvietė ir Izraelio buriuotojų atstovus. Kaip tik vienas – tarptautinės klasės teisėjas mus informavo, kad ką tik prasidėjo tarptautinė jachtų buriavimo regata Haifoje. (O mes ją palikome vos prieš porą dienų!) Nors nagus nusigraužk.
Ką dar sužinojome įdomaus? Ogi tai, kad Tel-Avivas vadinasi Tel-Aviv-Jaffa, o pats žodis „jaffa“ arabiškai reiškia „gražu“. Taip ir yra: apie 450 tūkst. gyventojų turintį miestą sudaro modernus ir naujas Tel-Avivas bei sena arabiškoji Jaffa. Moderniojoje pusėje – tarsi nedidelis Niujorkas – dangoraižiai, puikūs viešbučiai, mieli pliažai, kupini įvairiausių pramogų, prabangios parduotuvės ir nesibaigiantis naktinis gyvenimas. Tuo tarpu Jaffoje – arabiškas blusų turgus, jaukus tamplierių forpostas – senasis uostas, klaidžios gatvelės ir kitos įdomybės.
Gali aplankyti šv. Petro bažnyčią, pastovėti ir pasvajoti ant norų tilto, suvalgyti kebabą, kurį čia pat ant ugnies paskrudins senyvas arabas, užmesti žvilgsnį į mečetę, į krantinę ar švyturį, paganyti akis į ant senos valties tupintį paukšti ibis. O gali sėsti į taksi ir nuriedėti prie „Sheraton“ viešbučio, išgerti „mojito“ pajūrio bare grojant romantiškai Leonard Cohen muzikai, įsigyti „surffingo“ glaudes ir pasiūbuoti su lenta ant bangų kaip reikiant. Tai kodėl lietuviai čia vengia važiuoti?
„Ai, pas jus Izraelis, karas, nesaugu. O ar žinote, kad bent 60 proc. miesto biudžeto mes skiriame tam, kad užtikrintumėme žmonių saugumą?“ – retoriškai klausia vicemeras. Ir iškart priduria: „Bet mes tikime, kad galime būti saugūs ir tam skiriame visas savo pastangas“. Taip, ši zona nėra pati ramiausia. Iš Gazos ruožo bent kartą per savaitę iššaunama savadarbė raketa į Izraelio pusę. Tačiau Tel-Avivas toli, o gulėdamas pliaže ir girdėdamas kas keliolika minučių praskrendančius lėktuvus, tikrai patiki, kad esi saugus. Bent jau tą akimirką. O kasdien po keliolika kartų skirtingose vietose sutinkami Izraelio armijos kareiviai tai tiktai patvirtina.
Taigi, mielieji lietuviai, atvažiuoti čia verta. Ir labai prasminga. Aplankyti tamplierišką Akrą, kuri nustebins citadelėmis, tuneliais ir riterių dvasia. Užsukti į Jaffos uostą ir suvalgyti šmotą ką tik sugautos žuvies. Galų gale pasipliuškenti Tel-Avivo paplūdimiuose ir patirti jausmą, kad čia tikrai geriau nei Egipte ar Turkijoje. Mielesni žmonės, atviresni, paprastesni – to juos išmokė karas.
Su didžiu malonumu ir dėkingumu prisimename geraširdžių lietuvių mums surengtą barbekiu vakarėlį ant jūros kranto. Susirinko dvi mūsų įgulos, vietiniai lietuviai, atvyko ambasadorius, trumpai tariant, pabendravome kaip seni pažįstami. Telktis į krūvą ir taip jaustis stipresniais. To mus moko Izraelis.
Hey, hey! Tuoktuvės laive – ar tai gali būti?
Tai va, mielieji, po liūdnai pagarsėjusio jūrinio Petro bernvakario, kurio metu Haifos marina plyšo nuo girtų matrosų dainų, atėjo pati didžiausia ketvirtojo etapo šventė – vestuvės.
Iš pat ryto su kolegomis sėdėjome ir kūrėme scenarijų, kaip dėliosime ceremoniją. Viskas buvo tiesiog tobula. Jaunoji buvo jaunoji. Tėvas buvo piktasis Tėvas. Kapitonas buvo su balta marška ir vadovavo ceremonijai. Jaunikis buvo jaunas jūreivis, šalia maišėsi piktas piratas iš Korsikos, gerasis dievobaimingas pirklys Jeruzalės, notaras ir advokatas.
Belaukiant jaunikio…
Jaunikis laukia nuotakos
Puikus žmogus Daiva vaidino motiną ir sutiko jaunuosius su duona ir druska, nors pačią supo ne mažiau nei mus visus. Piršliavo Mindaugas per brūkšnelį Ramūnas. Filmavo Bernardas, fotografavo jaunasis verslo ryklys Mantas, senam bocmanui net ašarą išspaudė… Kapitonas paklausė: „Kodėl tu, jūreivi Petrai, nori vesti šią mielą jauną merginą?“ „Nes aš myliu ją“, – atsakė Petras. O po to prisiekė.
Kapitonas tuoj taps klebonu
Prieš prasidedant ceremonijai: kapitonas ir bocmanas
Prieš jūrą. Prieš saulę. Prieš draugus.
Močiutė su druska….
…ir piktasis Tėvas
Vėliau sekė psalmių skaitymai, kuris pakėlė viską į žodžio lygmenį.
Nusilenkėme Neptūnui. Nupylėme lašą „Trejų devynerių“ Poseidonui.
Kalbėjome arabų, judėjų, ispanų, anglų, italų ir kitomis kalbomis.
Pagal senąją bahajų tradiciją linkėjome jauniesiems daug mažų ir puikių vaikučių. Ech.
Buvo ir jaunosios pyragas (vietinės datulės). Stalo užėmimas ir užstalės dainos: „Oi, laukėm, laukėm…“ Visko net neišpasakosi.
Palikime kitam kartui – verčiau pasigėrėkime nuotraukomis.
Jaunieji po ceremonijos
Antroji gyvenimo pusė bahajų rojuje
32˚48‘ Šiaurės platumos, 35°01‘ Rytų ilgumos, Haifa marina, Izraelis
Haifa arba Hefa, kaip sakoma hebrajiškai, trečiasis pagal dydį miestas, didžiausias ir turbūt įdomiausias Izraelio uostas. Šiandien šiame mieste gyvena apie 270 tūkst. žmonių, nors vos prieš porą dešimtmečių jis buvo kone triskart mažesnis. Gražioje įlankoje, ant kalvos įsikūręs miestas tuo ir gražus, kad, žvelgiant iš viršaus žemyn, taip ir matai, kaip jūra susilieja su dangumi. Viskas čia labai arti – nuo žmogaus ligi Dievo.
Nors pasitikimas Haifos uoste jokiu būdu nepriminė išrinktosios tautos svetingumo, jį pajutome jau patį pirmąjį vakarą. Rusakalbis taksistas Edikas iš Azerbaidžano mūsų įgulą nuvežė tiesiai iki paties geriausio Haifa baro pavadinimu „Brown“. Čia dirbantis barmenas mus pasitiko nemokama pirmąja taure ir pildė bokalus greičiau nei mes spėdavome išgerti. Tik nusisuki, o, žiūrėk, jau ir vėl pilna.
Žmonės Izraelyje kitokie nei Lietuvoje. Pabuvus Haifoje, tampa apmaudu pagalvojus apie tai, kokie mes esame uždari ir kaip nemokame bendrauti. Štai Donatas pirko parduotuvėlėje cigarečių ir pritrūko 10 šekelių (apie 2 eurus), tai močiutė, stovinti už jo nugaros pasisiūlė prisidėti. „Ačiū, močiute, mes turime pinigų“, – pasakė Donatas, traukdamas iš kišenės šusnį eurų. „Na, ką jūs vaikeliai, būkite mūsų svečiai“, – nusišypsojo močiutė. Ar jums kada nors Lietuvoje taip buvo?
Draugiškumas. Komunikacija. Tolerancija. Šiais trim žodžiais kvėpuoja visa Haifa. Krikščionys, judėjai ir musulmonai, žydai ir arabai gyvena šiame mieste draugėje, tarytum apie konfliktus Gazos ruože nė nebūtų girdėję. Vaikščiodamas Haifos gatvėmis nė neįtartum, kad dar prieš šešerius metus iš Libano pusės į šį miestą skriejo sprogstančios raketos. Visa tai praeitis, o gyventi reikia ateitimi.
Išaušus rytui, iki blizgesio iščiustijome savo laivą ir išsikvietėme savo naująjį draugą taksistą Ediką, kad jis pametėtų mus iki pagrindinio Haifos turistų traukos taško – Bahajų sodų. Aštuntuoju pasaulio stebuklu kartais vadinamas sodas išties įspūdingas. Net 15 skirtingo dydžio terasų, nusidriekusių per visą kalvą. Palmės, rožės, jazminai ir akacijos, lėtai čiurlenančios fontanų srovės ir nenusakomas jaukumo jausmas. Kaip pasakojo, gidė, visą šį grožį kasdien prižiūri šimtas sodininkų-savanorių.
Kodėl bahajai savo šventajam sodui pasirinko Haifą? Todėl, kad netoliese gyveno ir kentėjo pagrindinis bahajų pranašas, iš kurio vardo ir kilo religijos pavadinimas. Bahajų religija yra pati jauniausia iš religijų ir, norint ją pažinti iki pagrindų, reikia pirma pažinti visas kitas religijas: judaizmą, islamą, krikščionybę… Pasak šios religijos, Krišna, Zaratustra, Kristus ir Muhammadas buvo to paties lygmens pranašai. Ne Dievai ir ne žmonės. Tik pranašai.
O marinoje – laksto skruzdėlės ir driežai, nepiktybiški, tačiau tokie visai „maistiniai“ tarakonai, pasak Mindaugo. Švarus ir oro kondiciuonuojamas dušas, jachtų nedaug, daugiausia senukai ir jaunos poros. Nėra nieko gražiau, kaip sėdėti jachtoje su taure vyno ir stebėti dangiškąsias žvaigždes. Jos tokios yra.
Susitikimas su Haifos mero pavaduotoja buvo trumpas ir dalykiškas. Keista matyti moterį, turinčia generolo laipsnį, ar ne, matrosai? Situacija vertina realiai: paskutiniai mūšiai su Libanu buvo bemaž prieš šešerius metus. Šiandien nė nepasakytum, kiek raketų nukrito į Haifos apylinkes, ypač, kai žvelgi į bahajų sodus iš apačios.
Kasmet kiekvienas gyventojas – vyras ir moteris bent mėnesį turi skirti tarnybai kariuomenėje. Daugiau nei 50 proc. iš 7,5 mln. Izraelio populiacijos galima būtų mobilizuoti per kelias valandas. Stipri valstybė. Pramonė. Prekyba. Logistika. Daugiau kaip 50 „high-tech“ bendrovių. Biotechnologijos. Vaistai. Lazeriai. Tiesiog apmaudu, kad Izraelio investicijos Lietuvoje yra vos 20 mln. dolerių (reikės pasitikslinti). Kur mes, lietuviai? Kodėl mes kitokie? Šie žmonės yra puikūs. Tik reikia mokėti su jais bendrauti.
Geriausia, ką turime
Naujas “Lietuvos ryto TV” reportažas apie kelionę
Prieš kelias dienas “Lietuvos ryto TV” rodė reportažą apie šių metų “Gold of Lithuania” kelionę. Nemačiusiems siūlome susipažinti…
Mėnuo traverse, arba pakeliui į Pažadėtąją Žemę
HOTEL, ALFA, INDIA, FOXTROT, ALFA
Šnypštimas. „Sailing boat „Heaven can wait“ ask permision enter haifa port. Over“, – tokius pranešimus, plaukiant į pažadėtąją žemę teko kartoti bene šimtą kartų. „Haifa port listen. Please spell ship name. Over“. Šnypštimas. „HOTEL, ECHO, ALFA, VIKTOR, ECHO, NOVEMBER, CHARLIE, ALFA, NOVEMBER, WHISKY, ALFA, INDIA, TANGO“, – šitaip šaukinyje iš pirmųjų raidžių sudėliojame savo laivo pavadinimą. Ir štai išvystame, kaip nuo uosto vartų milžiniškų greičiu pasileidžia karinis kateris. Į mus atsisuka kulkosvaidžio vamzdis, saulės zuikutį paleidžia optinis taikiklis…
Bet apie tai gal vėliau, a? Juk išplaukti į jūrą – tai vienas didelis nuotykis. Vienas vėjas, vienas didelis pabuvimas kartu ir vienas didelis malonumas. Larnakoje šiek tiek užtrukome. Pasirengimas kelionei – provizijos supirkimas, patalynės skalbimas. Vėliau teko laukti, kol ji išdžius, ir taip geras keturias valandas. Antra vertus, laikas nepraėjo veltui – mus aplankė vietos lietuvių bendruomenės nariai, kurie mums atnešė lietuviškos duonos puskepalį ir mūsų pamėgtojo „halumi“ sūrio.
Pasirodo, kad lietuvių Kipro saloje ne tiek jau ir mažai: ne sezono metu apie 200-300, o vasaromis išauga ir iki 1000. Tie mieli žmonės, su kuriais mums teko bendrauti, jauni programuotojai, naujosios kartos atstovai, kuriems jau nebesvarbu, kur vystyti savo veiklą. Gyvena Larnakoje jau ne pirmus metus, jau sukūrė savo socialinę erdvė, turi draugų ir pažįstamų, tačiau, nors ir grįžta namo vos kartą ar du per metus, nepraradę tai, ką galima vadinti svarbiausiu lietuvio turtu: žmogiškojo nuoširdumo.
Pasilabinome, pasišnekėjome, pajuokavome, nusifotografavome ir įteikėme broliams lietuviams „Švyturio“ alaus paletę. Ar įsivazduojate, kokie jie buvo patenkinti?
Vėliau sekė vakarienė prieš išplaukiant – dešrelės su grikiais ir tas pats skanusis keptas „halumi“ sūris. Valgydami stebime, kaip tolumoje kaupiasi debesys, danguje sužybsi žaibų dygsniai ir svarstome: „Ką gi mums atneš kelionė į mums dar nežinomus vandenis?“ Kažin kas laukia mūsų Izraelyje?
Tik išplaukus pakilo vėjas. Gūsiai iki 35 mazgų, grotas surifuotas, genujos tik kraštelis, o lekiame kaip laukiniai: vidutinis greitis – 8,5 mazgai. Laivas krenuoja, pasviręs kaip reikiant, šoninė banga – metro, pusantro dydžio. Štai taip ir patiri tikrąjį buriavimo malonumą, kaip sako mūsų kepas, „sanatorinis buriavimas“ – saikingas, mielas ir malonus.
Geras plaukimas – bemaž 15 valandų vien su burėmis. Dar daugiau patirties, dar daugiau pažinimo, dar daugiau vėjo. Saulėlydis. Dešiniajame borte pakyla priešpilnis mėnuo, jis rausta, matyt, iš gėdos. Šalia užsižiebia vieniša žvaigždė – Venera vakarinė. Tarsi viliokė mergina vilioja mėnesį atsiduoti aistrai, bet šis tikriausiai šiek tiek pritingi…
Naktinė vachta. Apie 11 val. vakaro mėnuo pasiekia traversą ir galop visai pradingsta. Tampa tamsu, nors durk į akį, tik aplink – kairėje ir dešinėje iš toli tarsi miražas boluoja suboluoja tolimų laivų žiburiai. Skaičiuojame tuos rasos karolius, bandydami nustatyti jų kursą ir judėjimo kryptį, blyksteli perspėjantis žiburys – kartą, du, tris. OSCAR. Žmogus už borto? Bet kuriuo atveju laivas didelis, ir jie per toli, kad galėtume jiems padėti.
Paryčiais pasiekiame rekomenduojamą kanalą, vedantį tiesiai į Haifą. Pažadėtoji žemė vos už 20 jūrmylių, reikia pasirengti. Dar Larnakoje sutikome keletą buriuotojų iš Izraelio, kurie mus perspėjo, kad pakrantės apsauga teks „spellinti“ ne tik laivo pavadinimą, bet ir visos įgulos vardus bei pavardes, o likus 10 jūrmylių iki kranto, prisistatys ir patys pareigūnai.
Ir štai išvystame, kaip nuo uosto vartų milžiniškų greičiu pasileidžia karinis kateris. Nė vienas iš mūsų dar nebuvo atsidūręs tokioje situacijoje, kai į laivą atsisuka užtaisytas kulkosvaidžio vamzdis. Variklis išjungtas, bangos sūpuoja, akina optinio taikiklio saulės zuikučiai, baisu net ir sujudėti, o iš kajutkompanijos sklinda ramus kapitono rimavimas „HOTEL, ECHO, ALFA…“
Po to, kai turkų laivas „Mavi Marmara“ bandė įsiveržti į Gazos ruožą, patekti į Izraelį jūros keliais tapo turbūt dešimtkart sudėtingiau. Galų gale susiderame su pasieniečiais, mus perima antras kateris, kuris palydi iki uosto. Na, o čia – septyni žmonės: vaikinai, merginos, kurie čia atvyko tam, kad mus apklaustų. Uosto apsauga, policija, muitinė ir, žinoma, slaptieji agentai. Kryžminė apklausa po vieną: kas mes, iš kur, kokiu tikslu, kas per misija ir t.t. „Ar galite garantuoti, kad nevežate kontrabandos, ginklų ar narkotinių medžiagų?“
Nieko nuostabaus: ta pati „Mavi Marmara“ stovi Haifos uoste greta kitų dešimties didingų karo laivų. Nė neįsivaizdavome, kad legenda virstanti istorija bus taip arti mūsų. Vienas kitas paslapčia padarytas kadras, kankinančiai ilgas laukimas, kol patikrins mūsų pasus, kepame saulėje kaip ant barbekiu. Net gaila, kad niekas nevalgys. Apsaugininkai sugrįžta, dabar tikrins jachtą. „Kaip vadinasi jūsų laivas?“ – klausia. „Heaven can wait“ – atsakome. „It will wait“, – šypsosi agentė.
Maždaug po keturių valandų paliekame patikros postą. Gavę paskutinius nurodymus, išplaukiame į mariną, plaukiame ir stebimės, kiek daug pastangų skiriama tam, kad patikrintų vieną paprastą burinę jachtą. Kiek pinigų Izraelis kasmet investuoją į karinę pramonę? Kas kaltas dėl to, kad žmonės negali susitarti? Kas yra karinė padėtis? Ir kam jos reikia?
Tokie svarstymai užtrunka iki vėlyvo vakaro. Saulė nusileidžia saulė, o mes tebediskutuojame. Šiek tiek džiaugsmo: „Valio! Mes pasiekėme pažadėtąją žemę”. Ir dar šiek tiek netikėtos patirties: padaryti tai nebuvo taip lengva.
